Privalomi slapukai

Įjungta
Privalomi (seanso) slapukai naudojami e-seimas.lrs.lt ir www.e-tar.lt svetainėse, jie reikalingi pagrindinių svetainės funkcijų veikimui užtikrinti ir Jūsų duotam sutikimui su slapuku išsaugoti, jei tokį davėte. Svetainės negalės tinkamai veikti be šių slapukų.

Statistikos slapukai

ĮjungtaIšjungta
Analitiniai slapukai (Google Analytics) padeda tobulinti svetainę, renkant ir analizuojant informaciją apie jos lankomumą.

A
A
A
Neįgaliesiems
Visuomenei ir žiniasklaidai

Išplėstinė paieška Išplėstinė paieška

Tremtyje gimusio Seimo nario Juliaus Sabatausko kalba Gedulo ir vilties bei Okupacijos ir genocido dienoms atminti skirtame minėjime

2020 m. birželio 16 d. pranešimas žiniasklaidai

Seimo kanceliarijos nuotr. (aut. Olga Posaškova)

 

Brangieji Lietuvos žmonės, Seimo Pirmininke, Atkuriamojo Seimo Pirmininke, politiniai kaliniai ir tremtiniai, gerbiamieji kolegos, Seimo ir Vyriausybės nariai.

Vakar sukako 80 m., kai mūsų valstybė buvo okupuota. Ir praktiškai iškart buvo pradėti tremiamųjų asmenų sąrašai, į kuriuos pirmiausia pateko visų partijų (nuo tautininkų iki socialdemokratų) politikai, kariškiai. Vėliau atėjo eilė valstybės tarnautojams, inteligentijai (mokytojams, inžinieriams, teisininkams), stambiems ūkininkams.

Man, gimusiam tremtyje, pasisekė. Pasisekė, nes galiu stovėti ir kalbėti čia, nepriklausomos mūsų valstybės parlamente, šiandien mums prisimenant šimtų tūkstančių ištremtų ir kalintų Lietuvos žmonių likimus. Juk daug jų, mūsų tėvų, senelių, brolių ir seserų taip ir liko lietuviškais kryžiais paženklinti tolimų kraštų amžinojo įšalo, klampių pelkių, neįžengiamų girių ar smėlynų kapuose. Tai skaudūs mūsų istorijos simboliai, kurie liudija okupantų ir jų pakalikų klupdytą, žudytą, prievartautą, bet, nepaisant gausybės aukų, nepalaužtą Lietuvą. Gal todėl, gedint ir prisimenant tūkstančius tų, kurie taip ir niekada negrįžo, pro liūdesio debesis prasiskverbia ir vilties spindulėlis. Juk birželio 14-oji yra ne tik gedulo, bet ir vilties diena. Atminties ir tikėjimo geresne Lietuva bei geresniu pasauliu diena.

Mano tėvai ištremti buvo net du kartus. Pirmą kartą dar 1941 m. birželio 14 d., o antrąkart – 1948-aisiais. Abiem buvo vos po 10 metų, kai 1941 m. su mano seneliais, proseneliais, dėdėmis ir tetomis, jie visi buvo ištremti į Syktyvkaro r., Slabodskoj Reid kaimą, Komių Respublikoje, Rusijoje. Nepaisant bado, ligų, patirtų netekčių (pirmąją žiemą mirė tėčio tėvelis, mamos senelė ir teta) jie visą laiką troško grįžti namo. Ir tik pasibaigus Antrajam pasauliniam karui tie, kas liko gyvi, pabėgo iš tremties į Lietuvą, suprantama, be būtinų leidimų ir dokumentų. Deja, bet ir pokario Lietuvoje buvo sunku. Grįžus, pačių statyti ir kurti namai jau buvo užimti, o likęs turtas išdraskytas.

Džiaugtis tėvynės dangumi teko neilgai ir jau 1948-ųjų pavasarį mano artimieji vėl buvo sulaikyti ir etapais nugabenti atgal į Komių žemę. Etapai reiškia nuo kalėjimo iki artimiausio kito kalėjimo. Mano mamą išsiuntė tiesiai iš mokytojų seminarijos suolo, tiesiog atėjo per paskaitą ir išsivedė. O tėtį kartu su močiute nugabeno dar toliau – į tolimąjį Šamankos kaimą Irkutsko srityje. Iš tremties į Lietuvą sugrįžome, kai man buvo tiek pat metų, kiek buvo mano tėvams, kai jie buvo pirmą kartą išvežti. Iš vaikystės tremtyje gražiausią dalyką prisimenu ne tik vasaros baltąsias naktis, bet ir nepaprastą tremtinių (ir ne tik lietuvių, nes ten buvo ir žydų, ir vokiečių, ir ukrainiečių, ir lenkų) visos bendruomenės solidarumą. Buvo dalijamasi ir duonos trupiniu, ir sriubos šaukštu, ir daina, ir knyga... Visi suprato, kad atsidūrus tokioje padėtyje, reikėjo laikytis išvien.

Džiugu, kad pandemijos akivaizdoje panašų solidarumą pajutome mes visi. Net ir susidūrus su nematomu ir klastingu priešu, atrodo, susitelkėme ir tapome brandesni. Koronaviruso protrūkis ir jo pasekmės tapo nemenku iššūkiu net stipriausių pasaulio valstybių visuomenėms. Negaliu slėpti susižavėjimo, kiek Lietuvoje atsirado daug žmonių, galvojančių ne vien tik apie save, priešingai nei tai mums kone tris dešimtmečius nuolat bandė įkalti save „ekspertais“ vadinantys, bet galios pozicijai atstovaujantys pranašai. Pilietiški žmonės ėmėsi padėti ne tik vieni kitiems, bet ir medikams, nepažįstamiems vyresnio amžiaus ar karantinuojamiems bendrapiliečiams. Nuo apsaugines kaukes gaminančių moksleivių iki maistą išvežiojančių studentų, nuo šaulių iki nevyriausybinių organizacijų narių, nuo šaunių moterų ir vyrų, talkinusių visiems, kuriems tos pagalbos reikėjo: visi šie pilietiški žmonės negailėjo nei savo jėgų, nei pinigų, negailėjo savo laiko ir negalvojo apie patogesnį ar saugesnį savo gyvenimą ar nepaliestą savo kailį. Ir toks solidarumas žavi bei teikia vilčių, kad Lietuva išliks net ir sunkiausiu metu.

Nors šiandien mes gyvename demokratinėje, laisvų žmonių Respublikoje, tačiau pagundų ir iniciatyvų apriboti dalies žmonių teises ir laisves nestinga. Nestinga ir perdėto moralizavimo, istorijos temų monopolizavimo ar net pasisavinimo, nestinga net atviro cinizmo bei tam tikrų mūsų visuomenės grupių stigmatizavimo, atstūmimo. Kaip ir tarpukariu, taip ir dabar, vis dar esama kietos rankos simpatikų, net ir tarp politikų. Nepasimokyta iš istorijos. Kad ir koks „šaunus“ Tautos vadas bebūtų buvęs, tačiau 1940 m. birželio 14 d., po sovietų ultimatumo, prezidentūroje ir Vyriausybėje buvo visiškas pakrikimas ir nesugebėta rasti garbingų sprendimų ar bent pranešti tautai ir pasauliui tiesą. Turėsime išmokti atskirti pelus nuo grūdų, kad migdančios kalbos neužliūliuotų mūsų sąmonės, kai prisidengiant kova su visuomenės skauduliais ar pagalba visuomenei nebūtų tvarkomi asmeniniai reikaliukai.

Ir vis tik norisi tikėti, kad laisvėjame ir gyjame nuo skausmingos patirties, kurias mums ilgam paliko totalitariniai režimai ir jų bendrai. Bet nepalūžkime ir nepasiduokime pagundoms apriboti demokratiją, parlamentarizmą ar žmogaus teises net ir matant tokias pastangas kitose šalyse ar net „laisvės bastionais“ vadintose demokratijose. Prisiminkime savo žmonių istoriją ir būkime ne tik budrūs, bet ir solidarūs bei teisingesni vieni kitiems. Vardan tos ir visų jos žmonių, vardan demokratinės, lygių galimybių Lietuvos.

 

   Naujausi pakeitimai - 2020-06-16 11:20
   Rimas Rudaitis