Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo Pirmininkas V. Landsbergis: „Lietuvai teko sava istorinė misija – sulaužyti apgaulės ir smurto doktriną“

2021 m. sausio 13 d. pranešimas žiniasklaidai

Pirmojo Nepriklausomybę atkūrusios Lietuvos valstybės vadovo, Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo Pirmininko, Nepriklausomybės Akto signataro Vytauto Landsbergio kalba Laisvės gynėjų dienos 30-mečio minėjime ir Laisvės premijos įteikimo ceremonijoje:

Jau 1990-ieji buvo lemiamas laikas, kai pavergtos tautos ir atkuriamos demokratijos kilo atsikratyti komunizmo diktatūrų, ypač didžiosios. Europoje įsisenėjusi ir pagrindinė nelaimė buvo raudonoji imperija – SSRS. Jungtinių Valstijų Prezidento Ronaldo Reigano taikliu apibūdinimu – blogio imperija. Šiandien dar teisingiau būtų matyti joje melo imperiją. Žinomo ir atviro ciniško smurto, karų ir grobimų valstybė. Deja, ji tokia ir liko.

Sovietų Sąjungą valdė komunos arba SSKP klikos ir KGB konglomeratas. Kagėbynas buvo armijos dalis, bet kontroliavo, valdė ir armiją. Jų tikslas, būtent armijos generolų ir šnipų bei teroristų tikslas, buvo išlaikyti Stalino užkariavimus, nesitraukti už Molotovo ir Potsdamo sienų. Pagal šią neoficialią doktriną SSRS turėjo būti išsaugota su visais žemėlapyje raudonai nudažytais užgrobimais, tad ir su Baltijos šalimis, nekalbant jau apie Ukrainą ir Užkaukazę. Planą nubrėžė paskutiniu SSRS laikotarpiu kompartijos ir KGB vadovas Jurijus Andropovas, o jo globotinis Michailas Gorbačiovas buvo paskirtas tai misijai pridengti.

Lietuvai teko sava istorinė misija – sulaužyti šią apgaulės ir smurto doktriną, ir raudonoji melo imperija lūžo Lietuvoje. Lietuva buvo pirmoji tarp sovietų kolonijų, kurioje kilęs išsilaisvinimo Sąjūdis laimėjo demokratinius parlameno rinkimus ir žmonių įgalioti atstovai vieningu balsavimu paskelbė atkuriamą nepriklausomą valstybę. Tuo prasidėjo nauja demokratinės visuomenės statyba ne pagal sovietų okupacijos primestą diktatūrinę tvarką su save pasistatančiais, pasiskiriančiais viršininkais. Toliau, kai jau yra tie viršininkai – viskas aišku. Aš viršininkas, o tu kvailys – ja načialnik, ty durak.

Seimo kanceliarijos nuotr. (aut. Olga Posaškova)

Lietuva nenorėjo ilgiau klausytis tokių minčių iš Kremliaus bokštų, nes jas dėstė būtent piktas kvailys. Ne, tvarkykis pas save kaip nori, o mes nesame tavo dvaras ir baudžiauninkai, gyvensime pagal laisvų tautų tvarką, kurios vardas – demokratija. Lietuva pasakė, esame sau žmonės, ne jums. Mūsų valdžia yra pati laisva tauta, kuri išsirenka laikinus valdymo pareigūnus. Vienas jų pagal atkuriamos suverenios šalies laikinąją Konstituciją buvo išrinktas aukščiausiuoju valstybės pareigūnu. Jis teikė parlamentui tvirtinti Lietuvos Vyriausybę ir aukštuosius teisėjus, atstovavo Lietuvai tarptautiniuose reikaluose, pasirašydavo parlamento, būtent Aukščiausiosios Tarybos, priimtus įstatymus. Jų jau niekas neprimesdavo, valdovo įsakymų iš užsienio, iš Maskvos. Tai buvo nepriklausomybė. Nepriimtina užkariautojams, bet už ją reikėjo kovoti nuo pat pirmųjų džiaugsmo dienų, pradedant Kovo 11-ąja. Ir šiai antai pavasarį suėjo 30 metų.

Imperija niršo, gąsdino ir baudė, bet nepalaužė. Vis dėlto atėjo diena, kai Sovietų Sąjunga pasiuntė prieš nepriklausomą Lietuvą savo kariuomenę. Tai ir yra 1991 metų sausis ir jo 13-osios dienos, dar nakties kulminacija – beginklių piliečių, ginančių savo laisvę, susirėmimas su svetima kariuomene, tankais, kulkomis ir sprogmenimis, žudančiais Lietuvos žmones. Beginkliai laisvės gynėjai su savo vadovais atsilaikė, o užpuolikai užspringo.

Tokia buvo mūsų pergalė Vilniaus mūšyje už daugelio tautų laisvę. Toks yra trumpasis kursas. Ačiū.