Laisvės gynėjo Vytauto Vaitkaus, žuvusio 1991 m. sausio 13-ąją, sūnus R. Vaitkus: „Tada mes aiškiai parodėme ne tik sau, bet ir visam pasauliui, ko siekiame“

2021 m. sausio 13 d. pranešimas žiniasklaidai

Seimo kanceliarijos nuotr. (aut. Olga Posaškova)

Sausio 13-ąją žuvusiųjų artimųjų bendrijos „Bičiulystė“ pirmininko, 1991 m. sausio 13-ąją prie Vilniaus televizijos bokšto žuvusio Lietuvos Laisvės gynėjo Vytauto Vaitkaus sūnaus, mokytojo Roberto Vaitkaus kalba Laisvės gynėjų dienos 30-mečio minėjime ir Laisvės premijos įteikimo ceremonijoje:

Šiandien mes minime mūsų tautos apsisprendimo, valios, ryžto 30 metų sukaktį. Tada mes aiškiai parodėme ne tik sau, bet ir visam pasauliui, ko mes siekiame, ką esame pasiryžę paaukoti vardan savo kilnaus tikslo – kelio į Laisvę ir Nepriklausomybę. O paaukojome tikrai daug. Tą 1991 metų sausio 13-osios naktį netekome 14 Lietuvos didvyrių, kurie savo krauju parodė mūsų valios apsisprendimą. Tada mes suvokėme – kiekvienas savo širdyje, kokia mums brangi laisvė. Lietuvą stojo ginti tiek paaugliai, dar nesulaukę pilnametystės, tiek moterys, tiek seneliai. Visi suvokėme, jog atėjo lemiamas momentas – dabar arba niekada.

Sunku būtų įsivaizduoti, kaip įvykiai būtų susiklostę, jei mes būtume išsigandę, pasimetę ir po kruvinos Sausio 13-osios nakties neatvykę ginti Aukščiausiosios Tarybos. Toks turbūt ir buvo Sovietų Sąjungos sumanymas – mus įbauginti brutalia jėga. Tačiau mes neišsigandome, tapome dar stipresni savo valia ir pasiryžimu, visi kaip vienas stojome ginti Aukščiausiosios Tarybos. O išsigando patys sovietai ir visų pirma Michailas Gorbačiovas. Jie suvokė, kad liko tik du keliai: arba žudyti tūkstančius žmonių, arba atsitraukti. Ačiū Dievui, kad užteko sveiko proto ir buvo pasirinktas antras variantas.

Prabėgus 30 metų nuo tų lemtingų įvykių nejučia pagalvoji – ar mes savo širdyse vis dar esame tokie pat stiprūs, ar mes tikrai vertiname tai, dėl ko paaukojome savo gyvybes, ar mūsų neužvaldė materializmas, egoizmas, savanaudiškumas. Labai dažnai tenka girdėti klausimus – ką man davė Lietuva, ką man davė Landsbergis ar dar kažkas. Labai retai susimąstome, ką aš daviau Lietuvai.

Minint tragiškuosius Sausio 13-osios įvykius, turbūt niekada nepamiršiu mūsų Seime prieš keletą metų partizano Jono Kadžionio-Bėdos pasakytos kalbos. Ypač įsirėžė žodžiai, jog tiek metų mes taip ir nesugebėjome išsivalyti sovietinių šiukšlių savo galvose, gatvių, skverų pavadinimuose, monumentuose, kokį pavyzdį mes galime rodyti vaikams, garbindami tautos išdavikus. Priežasčių visada surasime daug – gal tai buvo iškilus rašytojas, poetas ar dar kas nors.

Kiek metų užtruko, kol mes subrendome nukelti sovietines statulas nuo Žaliojo tilto. Kiek mes verkėme ir raudojome, koks tai yra menas, istorinis palikimas, dar kažkas. Užtruko bene ketvirtį amžiaus, kol mes pradėjome atiduoti deramą pagarbą mūsų laisvės kovotojams, partizanams. Ketvirtį amžiaus į mūsų sąmonę buvo prasismelkusi rusiška propaganda – galbūt jie buvo banditai, fašistai, dar kažkas. Juk sovietinėje spaudoje ir televizijoje dar ir dabar visi tie, kurie kovoja už savo laisvę – ar tai būtų gruzinai, ukrainiečiai, baltarusiai – visi jie fašistai, nacionalistai, ir Sausio 13-osios kovotojai vadinami žmogžudžiais – juk jie patys žudė savi savus.

Norėčiau palinkėti visiems būti stipriems savo valia, pasiryžimu ir kuo skubiau atsikratyti sovietinio palikimo mūsų mintyse.