Respublikos Prezidentas Gitanas Nausėda: „1991-ųjų sausio žygdarbis visada mums primins, kiek daug galime padaryti, veikdami išvien“

2022 m. sausio 13 d. pranešimas žiniasklaidai 

Seimo kanceliarijos nuotrauka (aut. Dž. G. Barysaitė)

Respublikos Prezidento Gitano Nausėdos kalba Laisvės gynėjų dienos minėjime ir Laisvės premijos įteikimo ceremonijoje:

Brangieji,

prieš 31-erius metus šioje aikštėje vienu ritmu plakė visos Lietuvos širdys. Būtent čia telkėsi ryškiausios viltys, bet kartu ir juodžiausi nuogąstavimai dėl ateities.

Kasmet rinkdamiesi čia, Nepriklausomybės aikštėje, mes liudijame stiprybę tų, kurie metė iššūkį brutaliai okupantų jėgai ir stojo ginti jauną demokratinę valstybę. Pagerbiame tūkstančius Tėvynės gynėjų, kurie nesitraukė net ir tamsiausiomis valandomis, sklindant žiniai apie pralietą kraują, nes puikiai žinojo, kad už jų nugarų – milijonai. Gedime tų, kurie sudėjo savo gyvybes ar prarado sveikatą, kad mes galėtume būti laisvi.

1991-ųjų sausio žygdarbis visada mums primins, kiek daug galime padaryti, veikdami išvien. Per amžius liks pamoka, kaip svarbu puoselėti laisvės idealus ir skiepyti juos jaunajai kartai.

Lietuvos kaimynystėje, deja, matėme atvejų, kai džiugiai sodintas laisvės medis galiausiai nudžiūvo, nespėjęs subrandinti vaisių. Matėme, kiek kančių sukelia tironijos sugrįžimas ir kaip sunku vis iš naujo kilti į kovą tiems, kurie negali pakęsti priespaudos.

Todėl šiandien džiaugiuosi, kad Lietuvoje taip giliai įsišaknijusi laisvė veikti, necenzūruotas žodis ir nepriklausomybė. Dėkoju visiems tiems, kurie ilgus metus naujam gyvenimui kėlė sovietinės tikrovės prislėgtus žmones, kantriai ugdė žmogiškumą ir pilietiškumą, atkakliai ardė totalitarinio režimo pamatus.

Man nepaprastai malonu, kad šių metų Laisvės premija bus įteikta „Lietuvos katalikų bažnyčios kronikos“ – leidinio, palikusio nepaprastai reikšmingą ženklą mūsų laisvės byloje, – bendradarbiams.

17 metų pogrindyje skelbdama tiesą ir drąsindama tikinčiuosius kovoti už savo teises, „Lietuvos katalikų bažnyčios kronika“ tapo ne tik antisovietinio pasipriešinimo, bet ir tautos dvasinio pabudimo simboliu.

Busdami mes sėmėmės stiprybės ir orumo iš štai tokių drąsos ir pasišventimo pavyzdžių. Kartą pabudę, galėjome toliau žengti plačiu laisvės keliu.

Šiandien Sausio 13-oji yra gyvas ne tik mūsų skaudžios netekties, bet ir didžiausios pergalės simbolis. Tegul jis kaskart įkvepia mus, kai susiduriame su naujais iššūkiais. Tegul jis skatina mus susitelkti, kai sunku, ir leidžia mums toliau žengti į ateitį!