Ukrainos Prezidento Volodymyro Zelenskio kalba Seimo posėdyje

2022 m. balandžio 12 d. pranešimas žiniasklaidai

Lietuviai! Gerbiama Seimo Pirmininke ponia Viktorija, pamenu jūsų vizitą į Kyjivą, vieną iš pirmųjų nuo karo pradžios.

Gerbiamas pone Prezidente, drauge Gitanai, tu ne vieną kartą buvai Ukrainoje, mes su tavimi daug nuveikėme kartu. Esu įsitikinęs, nuveiksime dar daugiau!

Gerbiama Ministre Pirmininke ponia Ingrida, esu dėkingas jums už vakarykštį vizitą.

Mieli Lietuvos žmonės! Esu dėkingas už galimybę šiandien kreiptis į jus visų Ukrainos žmonių vardu, jie visada prisimins jūsų nuoširdumą ir pasirengimą mums padėti sunkiausiu mūsų valstybei metu. Jūs buvote tarp pirmųjų, atėjusių į pagalbą Ukrainai. Ir jūs išliekate tarp tų, kuriems labiausiai rūpi taika ir Europos saugumas.

Pradėtas didelio masto Rusijos karas prieš Ukrainą iškėlė Europai strateginį klausimą: ar vertybės, kuriomis grindžiamas tautų susivienijimas Europos žemyne, vis dar gyvos po Antrojo pasaulinio karo? Ar vertybės jau suvaidino savo vaidmenį ir gali tapti eksponatais turistams skirtuose muziejuose? Tik dalis Europos istorinio paveldo kažkur senovinių rūmų salėse, o ne tuo, kas apibrėžia tikrąjį gyvenimą. Deja, visi europiečiai bendro atsakymo į šį klausimą neturi. Tačiau nuo to priklauso Europos ateitis. Nuo to, ar bus duotas bendras atsakymas.

Išlaisvintose Ukrainos teritorijose toliau vyksta Rusijos įvykdytų karo nusikaltimų registravimo ir tyrimo darbai. Beveik kasdien randama naujų masinių žudynių kapaviečių. Renkami įrodymai. Tūkstančių tūkstančiai aukų. Šimtai žiauraus kankinimo atvejų. Rūsiuose, kanalizacijos šuliniuose vis dar randami žmonių lavonai. Surišti, sužaloti kūnai. Kaimai, kadaise gana dideli, liko beveik be gyventojų. Šimtai vaikų liko našlaičiais. Mažiausiai šimtai vaikų, nes tikslaus aukų skaičiaus dar nežinome. Užregistruota šimtai išprievartavimo atvejų, tarp jų – nepilnametės mergaitės, labai maži vaikai... Ir net kūdikis! Tiesiog baisu apie tai kalbėti. Bet taip buvo.

Nustatytas netgi šis asmuo, šis rusų kareivis – Byčkovas iš Pskovo. Desantininkas, arba specialiosios tarnybos atstovas. Jis siuntė vaizdo įrašus draugams. Vaizdo įrašą, ką jis daro su kūdikiu. Kaip jis tyčiojasi iš jo!

Štai tokia rusų armija. Vaikų gynėjas. Tai speciali operacija, suplanuota Maskvoje. Tai istorija apie kovą už „rusų pasaulį“. Su tuo dabar bus siejama Rusijos armija ir Rusijos desantininkai. Iš Pskovo. Kūdikio išžaginimas...

Rusijos propagandininkai, matyt, jau ėmė tai teisinti. Matyt, kaip visada sakys, kad taip nebuvo, o jei ir buvo, tai yra „rusakalbių“ apsauga. Bet ir už šį nusikaltimą, kaip ir už bet kokį tokį nusikaltimą, teks atsakyti ir propagandininkams. Ir tiems, kurie ugdo tokius desantininkus. Iš Pskovo. Ir tiems Europoje, kurie vis dar neišjungia Rusijos televizijų propagandos.

Man įdomu. O kaip dabar Rusijos gynybos ministras ir kiti šios „specialios operacijos“ autoriai vertina jos rezultatus? Po net tokių nusikaltimų? Po tokio rusų kareivio Byčkovo „žygdarbio“? Gal Rusijos gynybos ministras pakvies tokius Pskovo desantininkus apsaugoti savo vaikus ir anūkus? Ar ministras to nenorėtų? Esu tikras, kad jis bijos atsakyti.

Ukrainoje, visur, kur buvo okupantai, dabar prie kelių, kiemuose, aikštėse, soduose laidojami žmonės, jų kūnų nebuvo galima nuvežti į kapines. Ir visa tai – per kelias Rusijos okupacijos savaites. Kai kur – mėnesį. Rajonuose aplink mūsų sostinę – Černihivo ir Sumų regionuose ir Ukrainos šiaurėje.

Visas pasaulis įsiminė Bučos miesto pavadinimą. Bet jis tik vienas iš Rusijos armijos nusikaltimų simbolių. Galime paimti bet kurį kitą miestą, kuriame jie kurį laiką sugebėjo įsitvirtinti, bet kurį kaimą... Okupantai ten darė tą patį kaip ir Bučoje. O kaip mūsų šalies rytai, kur vis dar tebėra Rusijos armija? Kas yra pietuose? O kaip Mariupolis ir Volnovaha, kuriuos beveik sunaikino Rusijos armija? Aišku, ten dar baisiau.

Rusijos pareigūnai ir valstybės propagandininkai neigia savo armijos padarytus nusikaltimus. Sako, kad tai inscenizacija. Jie meluoja matydami net akivaizdžius faktus, faktus, kurie įtikina visus pasaulyje. Nenuostabu. Jie visada taip darė. Tačiau jie pakeitė taktiką tuose rajonuose, kuriuose vis dar yra Rusijos armija. Ten gatvėse lavonų jau nebelieka. Jie išvežami. Tikriausiai deginami. Vyksta masiniai žmonių trėmimai iš okupuotų vietovių. Šimtai tūkstančių žmonių jau buvo ištremti. Jie gabenami į filtravimo stovyklas. Iš jų paimami dokumentai. Jie tardomi ir žeminami. Kiek žuvo, nežinoma. Daugelis tremtinių paskirstomi Rusijos regionuose ir jiems uždrausta iš ten išvykti. Akivaizdu, kad visa tai yra bandymas atsikratyti Rusijos karo nusikaltimų Ukrainoje liudininkų.

Ar gali būti, kad Rusijos kariškiai tai darė ir daro be vyriausiosios vadovybės įsakymų? Negali. Ar gali būti, kad Rusijos politinė vadovybė nesuvokia tokių įsakymų pasekmių? Negali. Bet tai vyksta Ukrainos žemėje. Kodėl? Atsakymas labai ciniškas. Jie įsitikinę nebaudžiamumu.

Esame tikri, kad jie sugebės padaryti, kad pasaulis apie tai... pamirš. Kad Europa pamirš. Arba – Europos pretenzijas bus galima tiesiog atmesti. Jų logika paprasta. Taigi visiems reikia prekiauti. Visiems reikia aliejaus. Visiems reikia dujų. Visi norės naudotis Rusijos teritorija prekių tranzitui. Visi norės mėgautis Rusijos rinka. Būtent taip galvoja Maskvoje.

Žinoma, jei Europoje visi būtų tokie principingi ir gerbtų Europos vertybes kaip jūs Lietuvoje, Rusijos vadovybė negalėtų tikėtis, kad jiems viskas pasiseks. Tikriausiai ir šio karo nebūtų buvę. Jie nebūtų drįsę priimti sprendimo jo pradėti.

Bet ką mes matome? Europos Sąjungoje diskutuojama apie šeštąjį – pabrėžiu, šeštąjį – sankcijų Rusijai paketą dėl pradėto karo, neturintį precedento nuo Antrojo pasaulinio karo, ir iki šiol nežinia – ar naftai bus taikomos sankcijos. Net išvydusios žudynes Bučoje ir kituose miestuose, net žinodamos apie žmonių trėmimus, net matydamos tyčinį taikių miestų naikinimą Rusijos raketomis ir bombomis – ES šalys negali apsispręsti, kada bent jau ženkliai apribos rusiškų dujų pirkimą. Šimtai Europos įmonių ir bankų ne tik neatsisakė dirbti Rusijos rinkoje, bet ir atvirai demonstravo panieką, reaguodamos į reikalavimus nebefinansuoti Rusijos karo mašinos savo mokesčiais ir akcizais. Ir visa tai vyksta dabar – kai kraujas dar šviežias! Ką tai liudija?

Jei tik šeštame sankcijų pakete buvo rimtai aptarinėjama nafta, tai pasaulis nesupranta, kokiam karui susiruošė Rusija. Jei vis dar nėra aiškaus apibrėžimo dėl Rusijos dujų, tai negali būti tikrumo, kad Europa turi bendrą valią sustabdyti Rusijos karo nusikaltimus, priversti Rusiją siekti taikos. Jei yra didelių Europos įmonių ir bankų, kurie net ir vykstant karo veiksmams Ukrainoje nemano, kad būtina trauktis iš Rusijos rinkos, tai reiškia, kad visos kitos įmonės priims tai kaip signalą: palaukite ir tada galėsite dirbti kaip įprasta, net jei Rusijos elgesys niekaip reikšmingai nepasikeis.

Ponai ir ponios! Mieli Lietuvos žmonės! Esu jums dėkingas už lyderystę. Už tai, kad jūs pirmieji atsisakėte Rusijos energijos išteklių, kai to tikrai reikia.

Aš dėkingas tau, Gitanai, už svarbų sprendimą. Už tai, kad tu pirmas perdavei mums realią pagalbą. Perdavei mums ginklus, „Stingerius“ ir kita. Tai buvo istorinė lyderystės apraiška. Juk Lietuvos žmonės kaip niekas kitas supranta, kaip okupantai gali sugriauti laisvę. Ir kokia kaina atkuriama nepriklausomybė. O tai jums puikiai pavyko.

Būtent tokios lyderystės dabar reikia visam žemynui. Europai neabejotinai svarbu išsaugoti ir puoselėti bendras vertybes, įrodyti, kad bendros vertybės – laisvė, žmogaus teisės, pagarba valstybės sienoms, užgrobiamojo karo prevencija – iš tikrųjų gyvos, o ne kažkas pasenę ir verta tik muziejaus. Kai žemynas pirmiausia galvodavo apie savanaudiškus interesus, o ne apie tai, kas turėtų visus vienyti, tai visada atvesdavo prie siaubingų visai Europai laikų. Nesantaika, revanšizmo protrūkiai, karas – to tikrai nereikia europiečiams XXI amžiuje. Tačiau tai bando sugrąžinti Rusija.

Rusijos valstybė turi atsakyti už šį karą. Rusijos pareigūnai ir kariuomenės vadai, visi kaltieji dėl karo nusikaltimų turi būti patraukti atsakomybėn. Visi deportacijos organizatoriai ir vykdytojai turi būti patraukti atsakomybėn. Iš Rusijos turi būti atimta bet kokia galimybė terorizuoti kaimynus. Kalba ne tik apie Ukrainą! Tikrieji Rusijos planai visiems yra akivaizdūs. Ukraina – tik pradžia. Toliau – jūsų šalis, kitos Baltijos šalys, Moldova, Gruzija, Lenkija, Vidurio Azijos šalys. Iš Maskvos jau girdėti grasinimai Suomijai ir Švedijai.

Kaip Europa sugebės sustabdyti tolesnę Rusijos ekspansiją, jei ji nesugeba sustabdyti net to, kas dabar vyksta Ukrainoje?

Žinau, Lietuva jau daro viską šimtu procentų, kad apgintų Europos vertybes, europiečių laisvę ir saugumą. Svarbu, kad ir Europa dirbtų visu šimtu procentų. Reikia dėti visas pastangas, kad Europos atsakas į Rusijos agresiją būtų tikrai stiprus ir konsoliduotas. Negalime laukti, kol bus parengtas septintasis, aštuntasis ar devintasis sankcijų Rusijai paketas, kad galėtume priimti tikrai galingus sprendimus. Reikia padaryti viską, kas būtina, dabar – šeštajame sankcijų pakete. Europos Sąjunga gali tai padaryti. Būtinai įtraukti ten naftą. Būtina sankcijas taikyti Rusijos bankams – visiems, o ne tik jų daliai. Kiekvienai Europos Sąjungos valstybei pagaliau turi būti nustatyti konkretūs terminai, siekiant veiksmingai atsisakyti ar bent jau gerokai apriboti rusiškų dujų vartojimą. Tik tada Rusijos vadovybė padarys išvadą, kad reikia ieškoti realios taikos. Tas karas yra katastrofa pirmiausia agresoriui.

Mes jau daug pasiekėme dvišaliu lygmeniu. Tikras supratimas. Tikri sąjungininkų santykiai. Jie pagrįsti ne tik interesais, bet ir vertybėmis, mūsų bendru istoriniu keliu.

Mes tik sustiprinsime bendradarbiavimą originaliu Liublino trikampio formatu. Tai tikrai bus naujos saugumo konfigūracijos Baltijos ir Juodosios jūros regione pagrindas.

Ukraina taip pat dėkinga visiems mūsų draugams Europos Sąjungoje už tai, kad pradėjo pagreitintą mūsų šalies kandidatės į ES statuso gavimo procedūrą. Esame ypač dėkingi Lietuvos Respublikai. Sėkmingai užbaigti procedūrą artimiausiu metu taip pat būtina, jei norime parodyti Rusijai, kad karas Europos nepalauš.

Kai pagaliau ateis taika – esu tikras, kad tai gali būti labai greitai, jei visi Europoje bus tikrai principingi – galėsime greitai ir iš pamatų atkurti Ukrainą po šio karo. Kviečiu jūsų visuomenę, jūsų įmones, jūsų valstybę prisijungti prie Ukrainos atstatymo projekto. Prie atstatymo. Tai bus įtikinamiausias argumentas visiems, vis dar abejojantiems Europa. Jos ateitimi. Jos potencialu.

Gyvenimas turi nugalėti karą. Vertybės turi nugalėti karą. Europa turi laimėti karą.

Ačiū kiekvienam iš jūsų! Ačiū Lietuvos žmonėms! Šlovė Ukrainai!