Seimo Laisvės premijų komisijos pirmininkė P. Kuzmickienė: „Šiandien yra ta diena, kai permąstome, kas kūrė, augino ir apgynė Lietuvą“

2024 m. sausio 13 d. pranešimas žiniasklaidai (Seimo naujienos ● Seimo nuotraukos ● Seimo transliacijos ir vaizdo įrašai)

Seimo kanceliarijos nuotr. (aut. Ilona Šilenkova)

Seimo Laisvės premijų komisijos pirmininkės Paulės Kuzmickienės kalba Laisvės gynėjų dienos minėjime ir 2023 m. Laisvės premijos įteikimo ceremonijoje:

Šiandien mes atsakome Petrui Plumpai

Šiandien yra ta diena, kai permąstome, kas kūrė, augino ir apgynė Lietuvą. Kas yra tikroji Lietuvos sąžinė.

Būdamas Lietuvos Tarybos pirmininku Antanas Smetona vaizdžiai pasakė, kad Jono Basanavičiaus „Aušra“ nušvietė Lietuvą. Česlovas Milošas, kalbėdamas apie Vasario 16-osios Lietuvą, yra pašmaikštavęs, kad ją sukūrė filologai. Milošas turėjo omenyje aušrininkus ir varpininkus.

Mėgindami paaiškinti Kovo 11-osios stebuklą, kokiu būdu visuomenė sukilo prieš totalitarinį režimą, atsigręžiame į pasipriešinimo laikyseną – partizaninį judėjimą, rezistentus ir disidentus.

Kartais sakome, kad politine tauta „virtome“ staiga? Ką turime mintyje, kai sakome „virto“? Staiga ėmė ir pavirto? Ar tik stebuklo būdu? Tuo suabejočiau. Nebūčiau viena.

Štai Aleksandras Štromas paskaitoje apie politinę sąmonę okupuotoje Lietuvoje sakė: „Apie vidinę lietuvių tautos kapituliaciją Sovietų Sąjungai negali būti nė kalbos. Tautos nepriklausomybinė politinė sąmonė neišnyko. Su pilietinio karo pabaiga išnyko tik jungiamoji grandis, kuri nepriklausomybinę politinę sąmonę darė apčiuopiamą, gyvenime aktyviai besireiškiantį veiksnį. O be šios jungiamosios grandies tautos nepriklausomybinė politinė sąmonė tarsi susiatomino ir persikėlė į žmonių asmeninį vidinį pasaulį.“

Čia svarbiausia – jungiamoji grandis. Ji – niekur neišnyko. Toji jungiamoji grandis – tai atviroji rezistencija. Apie disidentus Štromas prabilo tik vėliau, teigdamas kad tai „maža, bet reprezentatyvi totalinės opozicijos sovietams dalis“, tačiau kiek jų buvo, daug ar mažai? Ir ką tai reiškia mums?

Romo Kalantos susideginimas. Tai – daug ar mažai?​

„Neokupuotas“ Antanas Terleckas. Tai – daug ar mažai?

Ona Galdikaitė. Ji gi ir Vynmedžio šakelė, vienuolė ir poetė, jos eilėraščiai ir giesmės „Irkis į gilumą“ ir „Mariją mylėti vien trokšta širdis“. Tai – daug ar mažai?

Mes turime atsakyti. Tai – mūsų sąžinės reikalas.

Šiandien mes atsakome Petrui Plumpai. Kalbame apie Lietuvos sąžinę. Apie jus, išlikusį laisvu piliečiu okupacijos gniaužtuose.

„Jis atrodo kietas“. Tai – paauglio atsakymas žurnalistei, knygų mugėje paklausius, kuris iš pristatomų herojų jam atrodo patraukliausias. Jiedu stovėjo prie Petrui skirtos stendo dalies – kelių biografijos sakinių ir nuotraukos su trispalve.

Petras Plumpa. Priesaika, tikėjimas, tiesa, išmintis per nuolankumą.

Kietas, nes būdamas šešerių nešė maistą partizanams, būdamas dvylikos, mokykloje su bendraamžiais žodžiais kovojo su „raudonaisiais“, kad ir užrašu „Pasiimk kastuvą ir išsikask sau duobę“, kurio trumpinys reiškė komjaunimo organizacijos pavadinimą.

Šešiolikos jis įsijungė į moksleivių antisovietinę organizaciją.

Septyniolikos jis kūrė „Laisvę Lietuvai“, prisiekė kovoti už Lietuvos nepriklausomybę Ąžuolyne. Iki kol bus laisva Lietuva. Jis priesaikos laikėsi visada.

Būdamas devyniolikos – 1958 m. vasario 16-os išvakarėse jis ant Petrašiūnų elektrinės kamino iškėlė trispalvę, nes tai buvo aukščiausia vieta, ir vėliava tada plevėsavo aukščiau už okupantų. Už tai – septyneri metai Mordovijos lageryje.

Petras Plumpa, grįžęs iš lagerio, vėl įsijungė į antisovietinę veiklą, keitė pavardę, gyveno pogrindžio sąlygomis, platino krikščionišką literatūrą ir rūpinosi knygų leidyba. Jis rengė daugiau nei 17 000 žmonių pasirašytą Lietuvos katalikų memorandumą, kuris buvo perduotas Brežnevui. Po metų, 1972 m., Petras Plumpa – jau prie Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos. Dar po metų − suimtas antrą kartą ir nuteistas 8-iems metams lagerio.

Kagėbistų Plumpa buvo pramintas Chameleonu. Kalėdamas aktyviai veikė politinių kalinių akcijose už žmogaus teises. Ir taip – tai yra kieta. O pats Petras gal paaiškintų visą savo gyvenimo veiklą taip – daviau priesaiką, jos ir laikausi ir nuostatų nekeičiau.

Kažkas yra teisingai pasakęs: „Jokia istorija negarantuoja ateities pergalių, nes gyvieji savo rankomis privalo jas nusikalti.“ Būtent apie tai yra Petro Plumpos gyvenimas. Sulig Lietuvos sąžine.

Istorinės atminties svarba Europos ateičiai − tikroji Europos stiprybė

Ką tik minėjome lietuvių rezistentus, desperatiškai, bet su viltimi ieškojusius kelių į nepriklausomybę ir demokratiją. Prisiminkime plačiau: 1956-ųjų Vengriją, Prahos pavasarį, lenkų „Solidarumą“, čekų Chartiją 77 ir jos dvasią pratęsusią 45 pabaltijiečių memorandumą. Jį 1979-aisias pasirašė 45 estų, latvių ir lietuvių disidentai. Memorandumas buvo reikšmingas, suteikęs naują paskatą veiksmui baltų emigracijai Amerikoje ir Europoje, likusiems okupacijos gniaužtuose, laisvojo pasaulio atoliepiams.

JAV Prezidentas Ronaldas Reiganas pagal Kongreso rezoliuciją paskelbė birželio 14-ąją kasmet minėtiną kaip Baltų laisvės dieną.

Lygiai prieš keturiasdešimt vienerius metus – 1983 m. sausio 13-ąją – Europos Parlamentas priėmė rezoliuciją, mininčią pabaltijiečių memorandumą ir smerkiančią SSRS įvykdytą Baltijos šalių okupaciją. Rezoliucija, kurią akylai stebėjo KGB, turėjo atgarsį ne tik Europoje, bet ir Amerikoje, Australijoje. Prezidentas Reiganas palaikė Baltijos valstybių išsilaisvinimo siekį, o Europos Parlamento rezoliucija dideliu tiražu pasklido švedų, danų, suomių, anglų kalbomis.

Verta prisiminti, kad rezoliuciją inicijavo šeši europarlamentarai, vedami Oto von Habsburgo (Otto von Habsburg) – monarcho, kataliko, laisvės kovotojo, kelis dešimtmečius rinktu ir išrinktu Europos Parlamento nariu, vienu iš Europos integracijos architektų. Būtent jis vienas pirmųjų Europoje prabilo apie nesikeičiančią Rusijos patvaldystės prigimtį, ragino nepasitikėti nei Putino akimis, nei siela. Jis vienas pirmųjų stojo už Ukrainą, kai dar Krymo nebuvo. Iki mirties jis išlaikė artimus ryšius su Baltijos valstybėmis, ragino kovoti prieš manipuliacijas istorijoje.

Europos Parlamentas laikė ir laikosi šių krypčių.

1991 m. po Kremliaus sutikimu įvykdytų žudynių Baltijos valstybėse Europos Parlamentas tai įvardino kaip karinę agresiją.

Nuosekliai vertino Europos Sąjungos plėtrą kaip būdą apginti Europai priklausančių valstybių laisvę, nepriklausomybę, demokratiją. Tai liečia ne tik buvusias plėtros bangas ir mus tiesiogiai, bet ir tai, ką galime kol kas šiandien vadinti Europos Rytais.

Tai – Baltarusija ir nuosekli Europos Parlamento parama opozicijai bei jos lyderei Sviatlanai Cichanouskajai.

Tai – Sakartvelas ir reiškiamos Europos Parlamento viltys dėl demokratijos sklaidos šioje šalyje, taip pat Europos Parlamento narių pastangos išgelbėti Michailo Saakašvilio gyvybę.

Tai ir Moldova bei tvirta Europos Parlamento parama jos narystei ES.

Pagaliau, bet svarbiausia, tai – Ukraina. Europos Parlamento priimti sprendimai, parama, rezoliucijos bei raportai. Atskirų Europos Parlamento narių iš Lietuvos iniciatyvos telkiant tarptautinį parlamentarų tinklą, kuris užsiima visokeriopa parama Ukrainai.

Ponia Roberta Mecola (Roberta Metsola),

mes nepamirštame tos aplinkybės, kad jūs esate pirmoji iš ES vadovų, aplankiusių Kyjivą po rusų invazijos.

Kaip ir nepamirštame to, kad Europos Parlamentas pasekė Lietuvos Seimo pavyzdžiu, pripažindamas Rusiją terorizmo rėmėja. Kaip ir nepamirštame to, kad Europos Parlamentas pripažino Holodomorą Ukrainoje genocidu.

Tačiau ne ką mažiau svarbu aktyviai kalbėti ir veikti dėl Europos atminties ir istorijos.

Leiskite priminti kai ką svarbaus – 2019 m. Europos Parlamente priimta rezoliucija apie atminties svarbą (sveikinu su mumis esančius Europos Parlamento narius, dokumento iniciatorius ir rengėjus). Rezoliucija išvedė iš pusiausvyros Putiną. Rusijos patvaldystė tąsyk pareiškė, esą yra absoliučiai nepriimtina, kad rezoliucijoje fašizmas ir komunizmas sulyginamas. Kremlių suerzino tiesa, kad Antrąjį pasaulinį karą, pasirašę Europą padalijusį Ribentropo−Molotovo paktą ir jo slaptuosius protokolus, sukėlė abu – ir Hitleris, ir Stalinas.

Tačiau, ar pakanka to? Ar pakanka matant šiandien vykdomus Rusijos nusikaltimus Ukrainoje vėl ir vėl prisiekti – daugiau niekada? Gal galime daugiau? Ir čia išryškėja vienas svarbus neatliktas darbas – ligi šių dienų skirtingai vertiname komunizmo ir nacionalsocializmo nusikalstamus totalitarinius režimus. O turėtume abu režimus tinkamai įvertinti teisiškai ir istoriškai. Juk negalime vienur matyti vadinamąją komunizmo romantiką, bet nematyti ją lydėjusių komunistinio režimo siaubingų, nesuvokiamų nusikaltimų, pražudžiusių milijonus. Milijonus.

Šiandien vykstančio karo akivaizdoje kyla klausimas, ar viską padarėme, kad Ukrainos karas už Vakarų civilizaciją, už mus visus būtų suprastas, o visuomenės stovėtų kovoje už Ukrainos ir Europos laisvę. Vakarų lyderiai nesugebėjo įtikinti savo tautų, su kokiu monstru esame susidūrę, kokia yra šios patvaldystės prigimtis, kokios yra revizionistinės Rusijos keliamos ilgalaikės grėsmės.

Sankcijos, ginklai, jų perdavimas reikiamu laiku Ukrainai yra nepaprastai svarbu. Tačiau esu įsitikinusi – svarbus ir visuomenės pasirengimas ginti Europos civilizaciją. O to pasirengimo, pripažinkime, stokojame. Tai – ir dėl Europos istorijos bei atminties užmaršties.

Ateitis privalo būti kuriama ne tik ateities įžvalgų, bet ir istorijos faktų bei teisingumo totalitarizmo ir autokratijų aukoms pagrindu.

Atmintis – mūsų sielos dalis. Bet tą dalį praradę – prarasime save. Todėl mums visiems ypač svarbūs tie politiniai Europos Parlamento ir jo narių sprendimai, kuriais įvertinami totalitariniai ir autoritariniai režimai, įprasminami aukų prisiminimai, atsigręžiama į Europos istorinę sąžinę kaip mūsų moralės dalį. Pabrėžiama istorinės atminties svarba Europos ateičiai. Tai − tikroji Europos stiprybė, jos pagrindas.

Ir tai parodys, kad mūsų nesutryps tie, kurie klastoja istoriją. Ir kurie klastotėmis teisina karą. Tikiu tuo, ką sako Volodymyras Zelenskis: „Nebus tos dienos po Ukrainos. Bus diena po karo, bus diena po Putino.“

Girdžiu tai atkartojantį Europos Parlamentą.