Kardinolo Audrio Juozo Bačkio sveikinimo kalba Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo 20-mečio proga
2010 m. kovo 11 d. pranešimas VIR
(iš iškilmingo minėjimo)
IŠKILMINGAS MINĖJIMAS
Kardinolo Audrio Juozo Bačkio sveikinimo kalba, pasakyta Seimo iškilmingame minėjime Lietuvos
Nepriklausomybės atkūrimo 20-mečio proga.
„Brangūs Lietuvos žmonės,
aukštieji svečiai! Amžinybės požiūriu istorinės epochos tėra akimirkos, tačiau
į jas surikiuojamas mūsų žemiškasis gyvenimas. Šiandien džiaugiamės šia
akimirka – Nepriklausomybės dvidešimtmečio akimirka, kaip ypatinga Dievo
dovana. Švenčiame dienas, kai apvaizdos žvilgsnis lietuvių tautos
išsilaisvinimo žygį palytėjo išskirtinė malonė. Žmogaus matu 20 valstybės metų
yra laikas, per kurį subrendo nauja karta ir į Dangaus tėvo namus išlydėti
bemaž visi anos, Vasario 16-osios nepriklausomybės augintiniai. Tai laikas, per
kurį turėjome atkurti sutėriotus tautos gyvenimo pagrindus, įtvirtinti
savo ir kitų pasitikėjimą Lietuvos ateitimi. Puoselėjome viltį, kad per šį
laiką dėl svetimųjų prievartos patirtos dvasinės žaizdos užsitrauks.p
palikdamos tik nejautrius randus. Deja, netinkamai gydomos ir supūliavę jos
nuodija visuomenę pykčiu, savanaudiškumu, panieka vertybėms ir tradicijoms.
Per nepriklausomybės metus tikrovė tapo daugeliui tapo nuostabiu dalyku.
Bet andai atrodžiusi stebuklu narystė NATO ir Europos Sąjungoje, tačiau
drąsiausia Sąjūdžio svajonės, pranoksiantys aukštas valstybės statusas, deja,
ji tapo visų žmonių lūkesčių išsipildymu. Taip atsitiko ir todėl, kad gerovės
laukta kaip loterijos laimėjimo užuot įsisąmoninus jos būtiną ryšį su sąžiningu
triūsu. Ir todėl, kad mums įgimtas teisingumo ir teisėtumo troškimas dažnai
liko be atsako. Valstybė kyla iš jos žmonių, o ne žmonės iš valstybės. Lietuvos
sienos, pinigai, tarptautinės sutartys yra labai svarbu, bet tikroji valstybės
būklė pirmiausia yra jos žmonių būklė, jų savijauta ir savikliova. Lietuva
neturi jokių kitų išteklių savo ateičiai užtikrinti išskyrus žmones, jų
darbštumą, veiklumą, kūrybingumą, solidarumą, pasiryžimą veikti savo šeimos ir
valstybės labui. Tenka apgailestauti, kad ši paprasta tiesa kartais pamirštama
numatant didingus modernios ekonomikos ir regioninės lyderystės projektus.
Kirba klausimas, kodėl toli gražu ne visi piliečiai aktyviai kuria savo
valstybę, ja džiaugiasi ir didžiuojasi? Man atrodo, kad atsakymas paprastas –
kurti valstybę negali žmonės, kurių orumas yra nuolat žeidžiamas. Kurti
valstybės, bent jau demokratinės valstybės, negali ir tie, kurie negerbia,
nepripažįsta kitų žmonių orumo. Stipriausios dvasios lietuviai išlaikė ir
didelių aukų dėka apgynė savo ir tautos orumą net sunkiausiai karų ir
okupacijos metais. Tačiau daugumai reikia tokios aplinkos, kur būtume apsaugoti
nuo šiurkštaus kėsinimosi į mūsų orumą, vidinį pasaulį, į tai, kas brangu ir
jautru. Žmonės to tikėjosi iš savo nepriklausomos valstybės. Orumas nėra
ekonominė ar socialinė sąvoka. Žinoma, svarbu turėti kuo geresnes ir kasdienes
buities sąlygas. Sunku puoselėti orumą nepritekliaus akivaizdoje, bet dauguma
žmonių priima jaunos valstybės sunkumus ir tenkinasi mažu. Daug sunkiau
pateisinti abejingumą ir bodėjimąsi silpnojo godomis, kuriuo dažnai apsitveria
kalbantieji valdžios vardu. Gražiai pasirūpinti valstybės orumu, tolesniu jos
augimu sutelkime į rūpestį kiekvieno Lietuvos žmogaus orumu.
Gerosios naujienos dvasia mokykimės žvelgti į savo artimą kaip sukurtą
pagal Dievo paveikslą, stenkimės savyje atpažinti Dievo atvaizdą ir gyventi
idant jo nesubjaurotume. Atsidėkokime už laisvę darydami gerą mažiausiam savo
broliui. Težadina ši diena viltį visiems ir kiekvienam. Su Dievo pagalba
stiprinkime mūsų nepriklausomą valstybę laisvų, orių žmonių valstybę ir
Viešpats kelius jos telydi“ (iš stenogramos).