2010 m. kovo 11 d. pranešimas VIR

(iš iškilmingo minėjimo)

IŠKILMINGAS MINĖJIMAS

Disidento, politinio kalinio buvusioje Sovietų Sąjungoje, , Andrejaus Sacharovo Fondo pirmininko, Rusijos mokslo-švietimo ir informacijos centro „Memorial“ pirmininko, Žmogaus teisių instituto prezidento Sergejaus Adamovičiaus Kovaliovo sveikinimo kalba, pasakyta Seimo iškilmingame minėjime Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo 20-mečio proga.

„Jūsų Ekscelencija, Jūsų Eminencija, gerbiamieji Seimo nariai, gerbiamieji Vyriausybės nariai, gerbiamieji svečiai, ponios ir ponai!

Aš dėkoju už man suteiktą garbę jau antrą kartą kalbėti Lietuvos Respublikos Seime. Aš tokią garbę turėjau 1990 m. kovo 11 d., tačiau tai ne visos mano privilegijos Lietuvoje. Turėjau garbę visus metus būti dabartiniame jūsų pasipriešinimo muziejuje. O kodėl tai garbė man? Todėl, kad iš dalies kartu su manimi tuo pačiu metu ten buvo Nijolė Sadūnaitė. Tai buvo patys garbingiausi Lietuvos žmonės ir jie praėjo per šį kalėjimą. Tiesiai prieš mane sėdi mano draugas Balys Gajauskas ir man didžiulė garbė buvo sėdėti kalėjime, kuriame kalėjo jis. Vėliau buvau lageryje taip pat tame pačiame, kuriame ir jis kalėjo. Aš negaliu neprisiminti savo Lietuvos draugų Kadžionio ir daugelio daugelio kitų. Aš negaliu jų visų išvardyti. Aš turiu omeny ir miško brolius, partizanus, aš turiu omeny ir vėlesnio meto disidentus, aš turiu omeny ir Lietuvos katalikų bažnyčios „Kronikos“ leidėjus ir autorius. Man, vienam iš einamųjų įvykių „Kronikos“ redaktorių, buvo didžiulė garbė bendradarbiauti su jais. Su Sigitu Tamkevičiumi, su Petru Klumpe, su Nijole Sadūnaite ir su jau amžiną atilsį Juozu Zdebskiu bei dalyvaujančiu čia ponu Svarinsku. Jeigu lietuvių tauta nebūtų turėjusi šių garbingų žmonių, galiu jus patikinti, nebūtų ir Sąjūdžio. Ir greičiausiai nebūtų to istorinio sprendimo 1990 m. kovo 11-ąją. Ir štai kodėl man tai yra iš tikrųjų didžiulė garbė būti šių garbingų žmonių draugu. Pagrindiniai, raktiniai žodžiai, kuriuos prisimenu iš savo trumpos kalbos tada, kovo 11-ąją, buvo „atleiskite mums“. Laikas eina, daug kas per 20 metų pasikeitė. Ir, žinote, tuos žodžius aš privalau pakartoti ir dabar. Ką mus, visų pirma, rusus, nes Sovietų Sąjungoje rusai sudarė daugumą, lemiančią daugumą. Jie leido sau prisiimti vyresniojo brolio vaidmenį. Negaliu pasakyti, kad mes į savo mažesniuosius brolius žiūrėjome kaip į giminaičius. Ta gėda, už kurią reikia prašyti atleidimo, reikia prašyti atleidimo už tai, kad mes iki šiol vengiame žodžio „okupacija“, kuomet kalbame apie Baltijos šalis. Mes kažką tai veidmainiškai išsigalvojame, kažką tokio, kas išvaduoja mus nuo būtinybės ištarti šiuos žodžius ir oficialiu lygiu atsiprašyti. O be to neįmanomi nuoširdūs, geri santykiai. Kas aš toks, kad atsiprašyčiau už Rusiją? Mūsų Prezidentai juk neskuba tai daryti. Iš dalies kaip mano šalies, mano tautos garbei turiu pasakyti, kad tą kruvinąjį 1991-ųjų sausį Maskvos gatvėse iškart sekančią dieną, 14-ąją sausio, išėjo į gatves maskviečių minios. Daugelis suskaičiavo pusę milijono, aš manau, kad, ko gero, niekas negali tiksliai paskaičiuoti, kiek buvo tuomet demonstrantų. Aš manau, kad buvo kažkiek mažiau, tačiau garantuoju, jog buvo daugiau nei 100 tūkstančių. Ir šie 100 tūkstančių, bent jau 100 tūkstančių maskviečių užkirto kelią toliau plėtotis smurtui Vilniuje, o taip pat, beje, ir Rygoje bei Taline. Ir tai nėra vienintelis stebuklas, kuris įvyko mano šalyje. Dar vienas toks įvyko tų pačių metų rugpjūčio mėnesį. Deja, šių stebuklų kol kas daugiau ir nebuvo. Ir aš vėl turiu sakyti: atleiskite mums, atleiskite mums už begėdišką, veidmainišką nieko neveikimą, atleiskite už tai, kad mes pakenčiame savo nelegitimią valdžią, atleiskite mums už tai, kad pas mus vėl …jau yra politinių kalinių ir tiesiog šiuo metu vyksta politiniai teismo procesai. Aš turiu omenyje ne tik Chodorkovskio procesą, Samodurovo ir Jerofejevo procesus, jų skaičius auga ir politinių kalinių daugėja. Ir mes veidmainiškai nepastebime to, mes leidžiame sau taikstytis su tuo. Nereikia manyti, kad tai liečia tik Rusiją. Aš netikiu, kad imperinių siekių recidyvai galėjo iššaukti karinius įsiveržimus. Ne, nėra jau tos jėgos ir pasaulis jau kitas, tačiau moralinė tos chamiškos betvarkės, kuri vyksta mano šalyje, prasmė yra visur. Ir tai liečia ne tik mus, tai liečia ir jus. Jūs grįžote į Europą, į savo namus. Ir aš manau, kad ten, Europoje, jūs prisiminsite ir savo kaimynus. Ačiū.“ (iš stenogramos)