Žydų bendruomenės narė V. Ražinskytė: „Pradėkime kalbėti apie patyčias ir kultūrą savo namuose, kad viešumoje ši stigma dingtų“

2023 m. rugsėjo 21 d. pranešimas žiniasklaidai (Seimo naujienos ● Seimo nuotraukos ● Seimo transliacijos ir vaizdo įrašai)

Seimo kanceliarijos nuotr. (aut. Olga Posaškova) 

Šiaulių apskrities žydų bendruomenės narės, visuomenininkės Vanesos Ražinskytės kalba, pasakyta Vilniaus geto likvidavimo 80-osioms metinėms skirtame minėjime:

Priešais Jus stovi iš Šiaulių kilusi mergina, kuri niekada neneigė ir nebijojo pasakyti, kad yra žydė.

Šiandien noriu Jums trumpai papasakoti savo šeimos istoriją – skaudžią, sunkią, tačiau įkvepiančią bei pamokančią, kad po audros ateina šviesa. Tikiu, kad su panašiomis istorijomis Jus gali supažindinti kiekvienas ar bent daugelis Lietuvoje gyvenančių žydų.

1901 metais gimė mano prosenelis Sija Markas, amatininkas iš pašaukimo, tvirto sudėjimo, kruopštus bei nebijantis sunkaus darbo.

Turėjo jis žmoną – Simę Reizę, dvi dukras (Merę ir Sarą) bei sūnų (Ruveną), gyveno ramų gyvenimą Šiauliuose iki kol neprasidėjo karas...

Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui žydų persekiojimas sustiprėjo: jie buvo verčiami nešioti skiriamąjį ženklą, buvo kalinami koncentracijos stovyklose, o šviesesnių dienų nebuvo matyti.

Uždarytas į Šiaulių getą, vėliau išvežtas į Štuthofą (Lenkiją), o galiausiai į Dachau – į šiaurę nuo Miuncheno, jis buvo priverstas palikti savo šeimą. Iškeliavo prosenelis ne savo noru, o priverstas vokiečių režimo, kaip ir kiti 200 tūkst. Lietuvos žydų.

Dėl savo stipraus sudėjimo ir begalinės valios jis nebuvo nužudytas, o buvo priverstas daug ir sunkiai dirbti. Galiausiai jam pavyko sulaukti karo pabaigos ir grįžti į tėvynę, tačiau savo šeimos namuose neberado.

Prosenelio dukros (Sara ir Merė) buvo išvežtos į Lenkiją – jos savo paskutines dienas pasitiko Aušvice.

Apie sūnų ir žmoną archyvai neturi informacijos.

Grįžęs į Šiaulius prosenelis sutiko jau mano prosenelę – Chaną, kuriai karo metu pasisekė labiau.

1909 metais gimusi Chana, tuo metu Gleizer, kartu su savo broliais ir seserimis bei kitais Žagarėje gyvenusiais žydais dėl brolio Natano atkaklumo ir drąsos spėjo paskutiniu traukiniu pasitraukti į rusijos gilumą, o vėliau į vidurinę Aziją, kur sulaukė karo pabaigos.

Iš Žagarės į Rygą jie ėjo pėsčiomis, aplinkui lekiant kulkoms. Babos Chanos (taip ją vadinome su visa šeima) brolis Natanas buvo pašauktas į 16-ąją lietuviškąją diviziją, su kuria iki karo pabaigos kovojo prieš nacius. Deja, jam nepavyko išgelbėti vienos iš seserų – Ester, kuri pateko į Šiaulių getą, o po to buvo išvežta į koncentracijos stovyklą Vokietijoje. Ten ji buvo nužudyta, kai jai buvo tik 16 metų. Kitas Babos Chanos brolis Šrol kartu su mažamečiais vaikais turėjo tokį pat likimą – iš Šiaulių geto buvo išvežti į koncentracijos stovyklą Vokietijoje ir nužudyti. Dar vienas brolis Chaimas kartu su šeima nužudyti Panevėžyje.

Babai Chanai pasisekė labiau. Kirgizijoje arba Uzbekistane sulaukusi karo pabaigos, grįžo į Lietuvą, čia sutiko mano prosenelį Siją ir susilaukė mano močiutės Doros, dukros Mašos ir sūnaus Jankelio.

Nuo pat mažų dienų buvau mokoma savo šeimos ir tautos istorijos. Nors žydų tautos istorija apima daugiau nei 4000 metų, mano šeima rasdavo progų kasdien papasakoti jos bent po dalelytę.

Suprasdama, kokia tai galinga tauta ir kokią didingą ir sudėtingą istoriją esame pragyvenę, su pasididžiavimu priimdavau faktą – aš žydė. Niekada to neišsižadėjau ir niekas neprivers išsižadėti.

Pirmosiose mokyklos klasėse šis faktas niekam netrukdė – nei man, nei aplinkiniams, tačiau augant ir keičiantis, mokykloje atsirandant istorijos pamokoms bei mokantis apie tikrai sunkius žydų tautos istorinius etapus, o ir užduočių pratyboms „paskatinant“ prasidėjo užgauliojimai, šauksmai ir eilėraščių deklamavimai, ką su tais žydais reikia daryti.

Aš užaugau, užaugo ir tie žmonės, kurie taip elgėsi. Ne kartą po mokyklos baigimo girdėjusi jų atsiprašymus ir pasakymus „mes tada nesupratome, ką kalbame ir kaip elgiamės“ galiu pasakyti tik vieną – pradėkime kalbėti apie patyčias ir kultūrą savo namuose šiandien, kad viešumoje ši stigma dingtų, ir ne tik tautinių mažumų atžvilgiu.

Šiandien čia susirinkome pagerbti žydų, kurie buvo suvaryti į Vilniaus getą, prisiminti visą pasaulį sukrėtusios istorijos. Dabar irgi gyvename eigoje įvykių, kurie bus įrašyti į istorijos vadovėlius – šiuo metu Ukrainoje vyksta karas ir šie įvykiai taip pat krečia visą pasaulį. Ukrainiečiai jau daugiau nei metus yra priversti bėgti iš savo šalies ir prieglobsčio ieškoti svetur.

Šiandien, minint Vilniaus geto likvidavimo sukaktį, pasakodama Jums savo šeimos istoriją, savo patyrimus mokykloje ir tą begalinį pasididžiavimo jausmą, kurį jaučiu garsiai sakydama, kad esu žydė , noriu paskatinti prisiminti mano tautos istoriją ir mokyti savo vaikus, kad kiekvienos tautos istorijos yra svarbios, ir negalime engti ar tyčiotis tik dėl to, kad tu esi kitos tautybės. Padėkime šiandien ukrainiečiams Lietuvoje, palaikykime Juos paprasčiausioje kasdienybėje, o ypač vaikus mokykloje.

Svarbu prisiminti, kad istorijos pamokos yra ne tik apie liūdesį ir skausmą, bet ir apie išmintį, stiprybę ir atkūrimą. Mokymasis iš praeities klaidų yra mūsų žinių šaltinis, leidžiantis kurti geresnę visuomenę, kurioje solidarumas, tolerancija, skirtingų tautybių ir kultūrų supratimas yra vertinami. Priimkime tai.

Tad šiandien, kai mes atsimename praeitį ir dalinamės šia istorija, siekiame ne tik pagerbti tuos, kurie buvo paveikti audros, bet ir įkvėpti kitus siekti šviesos, siekti sutaikymo ir geresnės ateities. Tai yra mūsų atsakomybė.