Moderniojo parlamentarizmo ištakos: bendroji apžvalga

Pirmasis pasaulinis karas sukrėtė pasaulį, o vienu iš jo padarinių tapo kai kurių didžiausių Europos monarchijų žlugimas. 1915-aisiais vokiečiai, okupavę dabartinės Lietuvos teritoriją, ne iš karto buvo apsisprendę, kas yra laikoma Lietuva, jie tai suprato vėliau, kai lietuvių visuomenės veikėjai vis garsiau ėmė reikalauti nepriklausomos Lietuvos valstybės. Taigi sutapus palankioms vidaus ir išorės aplinkybėms, o svarbiausia – pasireiškus lietuvių politinei valiai, Europa Pirmojo pasaulinio karo pabaigoje vėl išgirdo apie Lietuvą.

XIX a. pabaigoje į visuomeninį darbą įsitraukė daugiausia iš kaimo kilusi lietuvių inteligentija. Pradėta kurti nacionalinė ideologija („Aušra“, „Varpas“, „Apžvalga“ ir kita), pradėjo formuotis tam tikras lietuvių politinis pasaulis. Tačiau konkretesnių išraiškų Lietuvos tautinio išsivadavimo siekiai ėmė įgauti revoliuciniais 1904–1906 metais, kai buvo pradėta aiškiai kalbėti apie Lietuvos autonomiją Rusijos imperijos sudėtyje. Šio klausimo iškėlimas siejamas su Didžiuoju Vilniaus Seimu, dirbusiu Vilniuje 1905 m. gruodžio 4–6 dienomis. Šiame Seime reikalauta autonomijos Lietuvai: kad į Rusijos imperijos sudėtį įėjusiai Lietuvai būtų leista pačiai save valdyti, turėti savo valdininkus lietuvius, įstaigose vartoti lietuvių kalbą, turėti lietuviškas mokyklas, taip pat buvo iškelta demokratiškai išrinkto Seimo siekiamybė bei apibrėžta Lietuvos teritorija – etnografinė Lietuva su sostine Vilniumi.

Pirmasis pasaulinis karas sudarė palankias tarptautines aplinkybes ir palankiai pakoregavo Lietuvos geopolitinę situaciją savarankiškumo siekiams įgyvendinti, jo metu garsiau reikalauta autonomijos. Šia kryptimi dirbo Lietuvoje ir už jos ribų išsibarstę lietuvių inteligentai, tačiau pagrindinė kova vyko Lietuvos teritorijoje. 1916 m. pavasarį autonomijos siekį pakeitė nepriklausomybės idėja, o vėliau ir reikalavimas. Europoje toliau kintant geopolitinei situacijai ir artėjant vienokiai ar kitokiai Didžiojo karo atomazgai, 1917 m. vasarą Vokietija susirūpino savo politinės įtakos išplėtimu okupuotose teritorijose, tarp jų ir Lietuvoje, todėl užsimojo sukurti sau paklusnų patariamąjį, ribotų galių politinį organą – Krašto tarybą. Lietuvių veikėjai (daugiausia su A. Smetona priešakyje Vilniuje veikęs Lietuvių draugijos nukentėjusiems nuo karo šelpti neformalus Politinis skyrius), nusprendė šią progą panaudoti Lietuvos valstybingumo naudai. Po Lietuvą išsiuntinėti Lietuvių draugijos nukentėjusiems nuo karo šelpti atstovai į Vilnių kvietė atvykti įtakingus, autoritetingus, aktyvius, politiškai susipratusius lietuvius: kunigus, ūkininkus, inteligentus, dvarininkus ir kt. Buvo kviečiami įvairių socialinių sluoksnių, skirtingo išsilavinimo ir politinių pažiūrų žmonės. Tokiomis aplinkybėmis vasaros pabaigoje–rudens pradžioje Lietuvos sostinėje Vilniuje buvo sušaukta Lietuvių konferencija.

1917 m. rugsėjo 18–22 dienomis Vilniuje vykusi Lietuvių konferencija pasisakė už nepriklausomą, demokratišką valstybę, kurią sudarytų etnografinės Lietuvos žemės. Taip pat konferencijoje buvo nuspręsta, kad galutinę valstybės valdymo formą ir santykius su kaimyninėmis valstybėmis nustatys demokratiškai visų gyventojų išrinktas Steigiamasis Seimas. Šiam tikslui įgyvendinti buvo išrinkta dvidešimties asmenų Lietuvos Taryba, kurią sudarė pagrindinių to meto lietuvių politinių srovių atstovai (krikščionys demokratai, Tautos pažangos partijos atstovai, socialdemokratai bei socialistai) ir nepartiniai.

1917 m. gruodžio pradžioje Lietuvos Taryba pradėjo derybas su okupacine vokiečių valdžia dėl Lietuvos tolesnės politinės ateities. 1917 m. gruodžio 11 d. Lietuvos Taryba paskelbė su vokiečių valdžios atstovais suderintą Deklaraciją, kuri skelbė „nepriklausomos Lietuvos valstybės atstatymą su sostine Vilniumi“. Tai buvo itin svarbus juridinis ir politinis žingsnis išlaisvinant Lietuvą iš sąjungos (unijos) su Lenkija ir ištraukiant ją iš carinės Rusijos suvereniteto. Kartu šis aktas numatė Lietuvos valstybę glaudžiais saitais (keturiomis konvencijomis: muitų, finansų, susisiekimo ir karine) susaistyti su Vokietija. Vis dėlto Vokietijai delsiant pripažinti Lietuvos valstybės nepriklausomybę pagal 1917 m. gruodžio 11 d. Deklaraciją, Lietuvos Taryboje kilo nepasitenkinimas ir vidaus trintis. Spaudžiama kairiojo sparno (socialdemokratų ir socialistų), Lietuvos Taryba ryžosi veikti radikaliau.

1918 m. vasario 16 d. Lietuvos Taryba, pirmininkaujama Jono Basanavičiaus, vienbalsiai priėmė ir paskelbė Lietuvos nepriklausomybės aktą. Aktą pasirašė visi dvidešimt Lietuvos Tarybos narių. Jame buvo skelbiama, kad Lietuvos Taryba, kaip vienintelė lietuvių tautos atstovė, remdamasi tautų apsisprendimo teise ir Lietuvių konferencijos Vilniuje 1917 m. rugsėjo 18–22 d. nutarimu, skelbia atstatanti nepriklausomą demokratinę Lietuvos valstybę su sostine Vilniumi ir nutraukia buvusius jos valstybinius ryšius su kitomis tautomis. Kartu Taryba pareiškė, kad galutinius Lietuvos valstybės pamatus ir santykius su kitomis valstybėmis kaip galima greičiau privalo nustatyti demokratiškai išrinktas Steigiamasis Seimas. Nepriklausomos valstybės paskelbimas buvo didelis laimėjimas, nes suteikė teisinį pamatą būsimai valstybei. Tačiau valstybę dar reikėjo sukurti, o kūrimo procesas vyko sudėtingomis, permainingomis ir nepalankiomis politinėmis sąlygomis. Lietuvos Taryba, atsižvelgdama į sparčiai kintančią tarptautinę konjunktūrą, privalėjo neatsilikti nuo vykstančių procesų – laviruoti ir ieškoti pačių efektyviausių valstybės kūrimo kelių. 1918 m. pavasarį–vasaros pradžioje Pirmojo pasaulinio karo raidai pasiekus apogėjų, o Vokietijai ir toliau neslepiant aneksinių planų dėl Lietuvos, buvo išbandytas net monarchinio Lietuvos valstybingumo atkūrimo scenarijus. 1918 m. liepos 11 d. Lietuvos Taryba, siekdama išvengti galimo Lietuvos prijungimo prie kaizerinės Vokietijos, paskelbė Lietuvą konstitucine monarchija, Lietuvos karaliumi išrinko Viurtembergo hercogą Vilhelmą fon Urachą, suteikė jam karaliaus Mindaugo II vardą, o pati pasivadino Lietuvos Valstybės Taryba. Tai buvo pirmasis atvejis nuo XVIII a. pabaigos, kai vėl oficialiai buvo panaudotas apibrėžimas „Lietuvos valstybė“. Tačiau konstitucinės monarchijos valstybe Lietuva vis dėlto netapo. Kaizerinei Vokietijai patyrus visišką pralaimėjimą didžiajame kare, Lietuvos konstitucinės monarchijos modelis nebeteko prasmės ir Lietuvos Valstybės Taryba grįžo prie demokratinės respublikos koncepto.

Parengta pagal:

Maksimaitis Mindaugas. Lietuvos valstybės Konstitucijų istorija (XX a. pirmoji pusė), Vilnius, 2005.

Parengė Vilma Akmenytė-Ruzgienė