Jonas BASANAVIČIUS (1851–1927)

Jonas Basanavičius gimė 1851 m. lapkričio 23 d. Ožkabalių kaime (dabar – Vilkaviškio rajonas), valstiečių Jurgio (1826–1879) ir Marijos (Birštonaitės, 1826–1890) Basanavičių šeimoje. Šeimoje gimė keturi vaikai, bet užaugo tik du sūnūs, Jonas ir Vincas (1861–1910). Baigęs Marijampolės gimnaziją, Jonas Basanavičius 1873 m. įstojo į Maskvos imperatoriškąjį universitetą. Metus studijavo Istorijos-filologijos fakultete, vėliau pasirinko medicinos mokslus. Baigęs studijas, 1879 m. įgijo gydytojo specialybę.

Jonas Basanavičius priėmė tik prieš metus autonomiją Turkijoje gavusios Bulgarijos vadžios kvietimą įsikurti šioje šalyje. 1879–1882 ir 1885–1892 m. dirbo Lom Palankos (dabar – Lomas) miesto vyriausiuoju apskrities gydytoju ir ligoninės vedėju. Rūpinosi pirmosios šio miesto ligoninės statyba ir įrengimu. 1884–1885 m. buvo vyriausiuoju apylinkės gydytoju Elenos miestelyje, 1892 m. tapo kunigaikščio Ferdinando rezidencijos Varnos mieste ir vietos gimnazijos gydytoju. 1899–1903 m. priklausė šio miesto tarybai, prisidėjo prie jo pritaikymo kurortiniam gydymui. 1891 m. gavo Bulgarijos pilietybę. 1892 m. buvo apdovanotas Bulgarijos IV laipsnio ordinu „Už pilietinius nuopelnus“.

Išsamios gydytojo publikacijos lietuvių, rusų ir bulgarų kalbomis teikė visuomenei žinių apie įvairių ligų prevenciją ir gydymą. Jonas Basanavičius nuolat domėjosi Lietuvos praeitimi, tradicijomis, lietuvių kalba ir literatūra. Sukūrė nemažai lietuviškų medicinos terminų. Jau 1880 m. jis parengė straipsnių lietuviškai spaudai. Lankėsi Vienoje, Prahoje, Leipcige ir kituose Europos miestuose, ten kaupė istorijos ir medicinos žinias, domėjosi tautinių idėjų sklaida Vidurio ir Rytų Europoje. 1883 m. Jono Basanavičiaus rūpesčiu buvo pradėtas leisti pirmasis lietuviškas pasaulietinis kultūrinis žurnalas „Aušra“, jis buvo pirmųjų trijų numerių redaktorius ir 60 žurnalo publikacijų autorius.

Prahoje Jonas Basanavičius susipažino su Gabriele Eleonora Mohl (1861–1889), kurią 1884 m. balandžio 15 d. Vienoje vedė. Kartu jie pragyveno tik penkerius metus. Žmonos netektis Joną Basanavičių labai sukrėtė.

Sužinojęs apie spaudos draudimo panaikinimą Lietuvoje, Jonas Basanavičius išvyko į tėvynę. 1905 m. rugpjūčio 14 d. pasiekė Vilnių. Įsikūręs šiame mieste, greit tapo vienu iš svarbiausių tautinio judėjimo ideologų, jau 1913 m. pradėtas vadinti Tautos patriarchu. Jis buvo vienas iš Didžiojo Vilniaus Seimo sumanytojų ir rengėjų, pirmininkavo šiam 1905 m. gruodžio 4–5 d. vykusiam suvažiavimui, kurio dalyviai viešai pabrėžė Lietuvos Nepriklausomybės siekį. Prisidėjo rengiant Didžiojo Vilniaus Seimo nutarimus. Subūrė liberalius lietuvių politikus į Tautiškąją demokratų partiją, veikusią 1905–1907 m.

Jonas Basanavičius rūpinosi dar „Aušros“ pasirodymo išvakarėse jo sumanytos Lietuvių mokslo draugijos steigimu, o 1907 m. tapęs jos pirmininku – draugijos spaudos ir sukauptos tautosakos leidyba. 1898–1926 m. išleido daugybę jo iniciatyva surinktos tautosakos rinkinių ir studijų. Redagavo mokslo žurnalą „Lietuvių tauta“. Bendradarbiavo lietuviškoje spaudoje, dalyvavo rengiant daugelį politinių dokumentų. 1912 m. Vilniaus miesto savivaldybei nutarus Pilies kalne įrengti miesto vandentiekio kolektorių, kartu su Donatu Malinausku ir Jonu Vileišiu įteikė protesto notą, išsamiai argumentavo vietos istorinę vertę. 

Pirmojo pasaulinio karo metais daug laiko skyrė darbui Lietuvių draugijoje nukentėjusiems dėl karo šelpti. 1915–1924 m. dirbo Vilniaus lietuvių gimnazijos gydytoju. Gindamas lietuvių teises, Vilniuje dalyvavo daugelyje susitikimų su rusų, vėliau vokiečių, vėliau sovietų ir lenkų valdininkais. 1916 m. gruodžio mėn. trumpam suimtas, jo bute atlikta krata.

Jonas Basanavičius buvo vienas iš 1917 m. rugsėjo 18–22 d. Vilniuje vykusios Lietuvių konferencijos rengėjų, jos garbės pirmininkas, išrinktas į Lietuvos Tarybą (nuo 1918 m. liepos 11 d. – Lietuvos Valstybės Taryba). 1918 m. vasario 16 d. vadovavo jos posėdžiui, kuriame visi nariai priėmė Nutarimą dėl nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimo – plačiai žinomą Lietuvos Nepriklausomybės Akto pavadinimu, simboliškai jį pasirašė pirmasis. Vyriausias 1918 m. Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras dirbo Lietuvos Tarybos Archyvų ir Sveikatos komisijose, prisidėjo priimant sprendimus dėl Lietuvos valstybės simbolių. Nuo 1919 m. spalio vidurio priklausė Lietuvos Valstybės Tarybos Tautos pažangos frakcijai.

Raudonajai armijai, vėliau Lenkijos kariuomenei okupavus Vilnių, Jonas Basanavičius liko gyventi šiame mieste ir nors oficialiai veiklos Lietuvos Valstybės Taryboje nenutraukė, tačiau faktiškai joje nebedalyvavo. 1919 m. sausį‒balandį vadovavo kuriamam Istorijos ir etnografijos muziejui. Nuo tų pačių metų iki pat mirties buvo ir Lietuvių draugijos nukentėjusiems dėl karo šelpti pirmininku, toliau liko ir Lietuvių mokslo draugijos vadovu.

Jonas Basanavičius mirė 1927 m. vasario 16 d., palaidotas Vilniuje, Rasų kapinėse.

Šaltiniai ir literatūra:

Akavickas, Raimundas. Archeologas Jonas Basanavičius. Baltų archeologija, 1994, nr. 1, p. 16–18, nr. 2, p. 18–21, nr. 3, p. 24–27, 1995, nr. 1(4), p. 22–24.

Basanavičius, Jonas. Dėliai Vasario 16 d. 1918 m. Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo, Vilnius: Ruch, 1926, 19 p. 

Basanavičius, Jonas. Iš lietuvių gyvenimo 1915–1917 m. po vokiečių jungu, Vilnius: M. Šlapelienės knygynas, 1919, 20 p.

Basanavičius, Jonas. Mano gyvenimo kronika ir nervų ligos istorija, 1852–1922 m., Vilnius: Baltos lankos, 1997, 335 p. 

Budvytis, Vytautas. Jonas Basanavičius: gyvenimas ir veikla Vilniuje, 1905 metų rugpjūtis–1907 metų kovas, Vilnius: Lietuvos nacionalinis muziejus, 2019, 243 p.

Budvytis, Vytautas. Jono Basanavičiaus kilmė mikroistoriniu žvilgsniu, Nepriklausomybės sąsiuviniai, 2013, Nr. 4, p. 3–14.

Bukaitė, Vilma. Būsimieji Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarai Didžiajame Vilniaus Seime, Parlamento studijos, 2018, Nr. 25, p. 11–36.

Bukaitė, Vilma. Lietuvių konferencijos rengimas: nuo idėjos iki šimtmečio suvažiavimo, Parlamento studijos, 2018, Nr. 24, p. 98–122.

Giedraitienė, Kristina. Dr. Jonas Basanavičius. Signatarų genealogijos: 1918 m. vasario 16 d. Nepriklausomybės Akto signatarų genealogijos, Kaunas: Pasaulio lietuvių centras, 2023, p. 39–63. 

Grigaravičius, Algirdas. Atsiskyrėlis iš Suvalkijos: Jono Basanavičiaus gyvenimas ir darbai, d. 1: Žmogaus dalia, Vilnius: Versus aureus, 2017, 375 p.

Grigaravičius, Algirdas. Atsiskyrėlis iš Suvalkijos: Jono Basanavičiaus gyvenimas ir darbai, d. 2: Žodis ir veiksmas, Vilnius: Naujosios Romuvos fondas, 2019, 351 p.

Grigaravičius, Algirdas. Atsiskyrėlis iš Suvalkijos: Jono Basanavičiaus gyvenimas ir darbai, d. 3: Nuo pirmojo aušrininko iki Patriarcho, Vilnius: Naujosios Romuvos fondas, 2019, 258 p.

Jono Basanavičiaus asmeninės bibliotekos katalogas, sudarė ir parengė Sigitas Narbutas, Daiva Narbutienė. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2008, XXXVII + 888 p.

J. S-lius [Basanavičius J.], Iš Didžiojo Vilniaus Seimo istorijos, Vilnius: Ruch, 1925, 23 p.

Dr. Jonas Basanavičius, 1851–1927, sudarė Aldona Bieliūnienė, Birutė Kulnytė, Rūta Subatniekienė, Vilnius: Lietuvos nacionalinis muziejus, 2009, 233 p.

Klimavičius, Raimundas. Neįminta XX amžiaus istorijos mįslė: Vasario 16-osios pėdsakais, Vilnius: Žinija, 2003, 231 p.

Lietuva vokiečių okupacijoje Pirmojo pasaulinio karo metais 1915–1918: Lietuvos nepriklausomos valstybės genezė, sudarė Edmundas Gimžauskas, Vilnius: Lietuvos istorijos institutas, 2006, 596 p.

Lietuvos nepriklausomos valstybės atkūrimas 1917–1920 metais: idėja virsta valstybe, sudarė Vilma Bukaitė, Vilnius: Lietuvos nacionalinis muziejus, 2018, 290 p.

Lietuvos Taryba ir nepriklausomos valstybės atkūrimas 1914–1920 metų dokumentuose, sudarė Alfonsas Eidintas, Raimundas Lopata, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras, Vilnius, 2018, 817 p.

Lietuvos Valstybės Tarybos protokolai 1917–1918, sudarė Alfonsas Eidintas, Raimundas Lopata, Vilnius: Mokslas, 1991, 536 p.

Nezabitauskas, Adolfas. Jonas Basanavičius, Vilnius: Vaga, 1990, 543 p. 

Selenis, Valdas. Jonas Basanavičius prie Lietuvių mokslo draugijos ištakų. Voruta, žr.: https://www.voruta.lt/valdas-selenis-jonas-basanavicius-prie-lietuviu-mokslo-draugijos-istaku/

Selenis, Valdas, Didysis Vilniaus Seimas ir jo reikšmė po 115 metų, Voruta, 2020, nr. 4, p. 36-40, žr.: https://www.voruta.lt/dr-valdas-selenis-didysis-vilniaus-seimas-ir-jo-reiksme-po-115-metu/?utm_source=article&utm_medium=engagement-widget&utm_campaign=recommendation

Raila, Eligijus. Lietuvystės Mozė: Jono Basanavičiaus gyvenimo ir ligos istorija, Vilnius: Naujasis Židinys-Aidai, 2019, 430 p. 

Parengė Parlamentarizmo istorinės atminties skyrius