Mykolas BIRŽIŠKA (1882–1962)

Mykolas Biržiška gimė 1882 m. rugpjūčio 24 d. Viekšniuose (dabar – Mažeikių rajonas), bajorų šeimoje. Jo senelis Leonardas dalyvavo 1831 m. sukilime. Net trys Viekšnių gydytojo Antano Biržiškos (1855–1922) ir jo žmonos Elžbietos (Rodzevičiūtės, 1858–1938) sūnūs daug nusipelnė Lietuvos kultūrai, mokslui, politiniam gyvenimui: Mykolas, Vaclovas (1884–1956) ir Viktoras (1886–1964).

Baigęs Šiaulių gimnaziją, Mykolas Biržiška 1901 m. įstojo į Maskvos imperatoriškojo universiteto Teisės fakultetą, lankė paskaitas Istorijos-filologijos fakultete. Jis priklausė Maskvos lietuvių studentų draugijai, greit tapo vienu iš jos vicepirmininkų. 1903–1904 m. dirbo universiteto Filologijos draugijos Vakarų slavų sekcijos sekretoriumi – sutelkė lietuvių kalbos ir literatūros istoriją tyrinėjusių studentų grupelę, kaupė ir nagrinėjo šios tematikos šaltinius. 1904 m. lenkų ir rusų spaudoje Mykolas Biržiška paskelbė pirmuosius lietuvių literatūros ir kultūros tyrinėjimus, o 1913 m. parengė straipsnius šia tematika žinomai „Granato“ enciklopedijai.

1905–1915 m. Mykolas Biržiška buvo Lietuvos socialdemokratų partijos narys. Bendradarbiavo kairiosios krypties periodiniuose leidiniuose „Darbininkų balsas“, „Echo życia robotniczego na Litwie“, „Gazeta Wilenska“, „Naujoji gadynė“. 1907–1908 m. rengė lietuvių ir lenkų visuomeninės veiklos apžvalgas rusų dienraščiui „Severo-zapadnyj golos“, 1908–1909 m. buvo „Vilniaus žinių“ redakcijos sekretoriumi. 1905–1907 m. revoliucijos metais jis dalyvavo Maskvos studentų ir darbininkų demonstracijose, lankėsi ir Lietuvoje vykusiuose susirinkimuose, mitinguose. Į 1905 m. gruodžio 4–5 d. vykusį Didįjį Vilniaus Seimą atvyko kartu su broliu Vaclovu. 

1907 m. baigęs universitetą, Mykolas Biržiška įsikūrė Vilniuje. Tais pačiais metais birželio 1 d. vedė, su žmona Bronislava (Šėmytė, 1879–1955) užaugino dukras Mariją (Žymantienę, 1908–1997) ir Oną (Barauskienę, 1909–1998). Iš pradžių jis dirbo žinomo advokato Tado Vrublevskio padėjėju, o 1909–1915 m. – Vilniaus žemės banke. Bendradarbiavo su spauda: Žinomas publicistas redagavo savaitraštį „Žarija“, žurnalą „Visuomenė“. 1908–1922 m. buvo Lietuvių mokslo draugijos nariu ir vicepirmininku, jos renginiams paruošdavo paskaitas apie lietuvių literatūrą ir Lietuvos istoriją. Dirbo mokslo žurnalo „Lietuvių tauta“ redakcijoje, 1917–1922 m. – ir Vadovėlių komisijoje, pats parengė keletą vadovėlių gimnazijoms.

Pirmojo pasaulinio karo metais Mykolas Biržiška buvo tarp pačių veikliausių Vilniaus lietuvių politinio gyvenimo dalyvių. Priklausė Lietuvių draugijos nukentėjusiems dėl karo šelpti Centro komitetui, 1915–1922 m. vadovavo Vilniaus lietuvių gimnazijai. 1917–1918 m. dirbo laikraščio „Lietuvos aidas“ redakcijoje.

Mykolas Biržiška dalyvavo rengiant 1917 m. rugsėjo 18–22 d. Vilniuje vykusią Lietuvių konferenciją, joje buvo išrinktas į Lietuvos Tarybą (nuo 1918 m. liepos 11 d. – Lietuvos Valstybės Taryba), kurioje priklausė Švietimo ir Archyvų komisijoms. 1918 m. vasario 16 d. kartu su kitais Tarybos nariais pasirašė Nutarimą dėl nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimo, žinomą Lietuvos Nepriklausomybės Akto pavadinimu. Prieštaraudamas kolegų sprendimui dėl Lietuvos paskelbimo monarchija, liepos‒lapkričio mėn. sustabdė narystę Taryboje. Mykolo Sleževičiaus sudarytame Ministrų Kabinete signataras nuo 1918 m. pabaigos iki 1919 m. kovo 12 d. vadovavo Švietimo ministerijai. Nuo 1919 m. spalio 15 d. priklausė Lietuvos Valstybės Tarybos Nepartinių frakcijai.

1919–1922 m. buvo Laikinojo Vilniaus lietuvių komiteto pirmininku, Lietuvos Vyriausybės įgaliotiniu Vilniaus krašte. Redagavo lietuvių laikraščius lenkų ir rusų kalbomis. Faktiškai vadovavo Lietuvių mokslo draugijos Aukštiesiems lietuvių mokslo kursams, juose dėstė lietuvių ir lenkų kalbas. 1920 m. Mykolas Biržiška dalyvavo Suvalkų taikos derybose su Lenkija. 1922 m. sausio 20 d. jis buvo suimtas už lietuvišką veiklą Lenkijos užimtame Vilniuje, netrukus deportuotas į Lietuvą. Įsikūręs Kaune, 1922–1930 m. vadovavo „Aušros“ berniukų gimnazijai, dėstė Lietuvos (vėliau Vytauto Didžiojo) universitete, nuo 1927 m. – profesorius. Šešis metus ėjo Humanitarinių mokslų fakulteto dekano, 1925–1926 m. – universiteto prorektoriaus, o 1926–1927 m. – rektoriaus pareigas. 1925–1935 m. Mykolas Biržiška buvo Vilniaus vadavimo sąjungos Centro komiteto pirmininkas. Nuo 1939 m. dėstė Vilniaus universitete, 1940–1944 m. buvo jo rektoriumi.

Mykolas Biržiška parengė lietuvių literatūros ir kultūros istorijos, folkloro tyrinėjimo darbų, senosios literatūros publikacijų, tarp jų: fotografuotinį Mikalojaus Daukšos „Postilės“ leidimą (1926), chrestomatiją „Rinktiniai mūsų senovės raštai“ (1927), trečią Liudviko Rėzos „Dainų“ leidimą, su broliu Vaclovu – Simono Daukanto „Darbus senųjų lietuvių ir žemaičių“ (1929). Dirbo rengiant „Lietuviškąją enciklopediją“, buvo jos viceredaktoriumi.

1944 m. Mykolas Biržiška su šeima ir broliais pasitraukė į Vakarus. Dėstė Pabaltijo universitete Hamburge ir Pineberge (Vokietija), 1949 m. emigravo į JAV, įsikūrė Los Andžele. Su broliu Viktoru parengė Vaclovo Biržiškos biobibliografinį žodyną „Aleksandrynas“ (3 t., 1960–1965).

Mykolas Biržiška sulaukė lygiai aštuoniasdešimties metų – mirė 1962 m. rugpjūčio 24 d. Los Andžele (JAV). 2018 m. liepos 11 d. kartu su žmona ir broliais perlaidotas Vilniuje, Rasų kapinėse.

Šaltiniai ir literatūra:

Bagdonas, Vytenis. Mykolas Biržiška. Signatarų genealogijos: 1918 m. Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarai, Kaunas: Pasaulio lietuvių centras, 2023, p. 65–77.

Biržiška, Mykolas, biobibliografija: https://lnb.lt/istekliai/kiti-istekliai/biobibliografijos/895-birziska-mykolas

Biržiška, Mykolas. Anuo metu Viekšniuose ir Šiauliuose: iš 1882–1901 m. atsiminimų, pasakojimų ir raštų, Kaunas: 1938, 379 p.

Biržiška, Mykolas. Dėl mūsų sostinės: iš Vilniaus darbo atsiminimų, d. 1: Ligi 1919 m. liepos 1 d., London: Nida, 1960, 304 p.

Biržiška, Mykolas. Dėl mūsų sostinės: iš Vilniaus darbo atsiminimų, d. 2: Nuo 1919 m. liepos 1 d. ligi 1920 m. spalio 9 d., 1962, 245 p.

Biržiška, Mykolas. Dėl mūsų sostinės: iš Vilniaus darbo atsiminimų, d. 3: Neužgijusio žaizdos. Atsiminimai iš Vilniaus 1920–1922 m., 1967, 312 p.

Biržiška, Mykolas. Lemiamas žodis pro ūkanas, Mintis, 1949, vasario 14, Nr. 18–19.

Biržiška, Mykolas. Ne visuomet dauguma teisinga, Lietuvių dienos, 1959, Nr. 2.

Biržiška, Mykolas. Lietuvių tautos kelias į naująjį gyvenimą, t. 1: Galvojimai apie tautą savyje ir kaimynų tarpe, Los Angeles: Lietuvių dienos, 1952, 240 p.

Biržiška, Mykolas. Lietuvių tautos kelias į naująjį gyvenimą, t. 2: Atbundanti Tauta – darbai, žygiai ir veikėjai, Los Angeles: Lietuvių dienos, 1953, 245 p.

Bukaitė, Vilma. Būsimieji Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarai Didžiajame Vilniaus Seime, Parlamento studijos, 2018, Nr. 25, p. 11–36.

Bukaitė, Vilma. Lietuvių konferencijos rengimas: nuo idėjos iki šimtmečio suvažiavimo, Parlamento studijos, 2018, Nr. 24, p. 98–122.

Kasparavičius, Gediminas, Mykolas Biržiška: Lietuvos patriotas iš Viekšnių.  Lietuvos bajorai – Vasario 16-osios akto signatarai: Mykolas Biržiška, Donatas Malinauskas, Stanislovas Narutavičius, Vilnius: Vaga, 2018, p. 25–84.

Klimavičius, Raimundas. Neįminta XX amžiaus istorijos mįslė: Vasario 16-osios pėdsakais, Vilnius: Žinija, 2003, 231 p.

[Kubilius, Petras] Dantas, Edmonas. Kaip mes paskelbėm Nepriklausomą Lietuvą [pokalbis su S. Banaičiu ir M. Biržiška], Naujas žodis, 1932, vasario 15, Nr. 3, tas pat: Bičiulis, 1988, Nr. 13.

Lietuva vokiečių okupacijoje Pirmojo pasaulinio karo metais 1915–1918: Lietuvos nepriklausomos valstybės genezė, sudarė Edmundas Gimžauskas, Vilnius: Lietuvos istorijos institutas, 2006, 596 p.

Lietuvos nepriklausomos valstybės atkūrimas 1917–1920 metais: idėja virsta valstybe, sudarė Vilma Bukaitė, Vilnius: Lietuvos nacionalinis muziejus, 2018, 290 p.

Lietuvos ir Lenkijos santykiai: nuo Pirmojo pasaulinio karo pabaigos iki L. Żeligowskio įvykdyto Vilniaus užėmimo (1918 m. lapkritis–1920 m. spalis), sudarė Edmundas Gimžauskas, Artūras Svarauskas, Vilnius: Lietuvos istorijos institutas, 2012, 703 p.

Lietuvos Taryba ir nepriklausomos valstybės atkūrimas 1914–1920 metų dokumentuose, sudarė Alfonsas Eidintas, Raimundas Lopata, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras, Vilnius, 2018, 817 p.

Lietuvos Valstybės Tarybos protokolai 1917–1918, sudarė Alfonsas Eidintas, Raimundas Lopata, Vilnius: Mokslas, 1991, 536 p.

Maksimaitis, Mindaugas. Mažoji Konstituanta: Lietuvos Taryba atkuriant valstybingumą, Vilnius: Justitia, 2011, 432 p.

Lopata, Raimundas. Lietuvos valstybingumo raida 1914–1918 metais, Vilnius: Mintis, 1996, 223 p.

Politinės partijos Lietuvoje 1918–1940: dokumentų rinkinys, parengė Mindaugas Tamošaitis, Artūras Svarauskas, Algis Bitautas, Vilnius: Parlamentarizmo istorijos tyrimo centras, 2020, 729 p.

Pšibilskis, Vygintas Bronius. Mykolas Biržiška ir Vilniaus universitetas: veiklos studija ir atsiminimų publikacija, Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2008, 273 p.

Pšibilskis, Vygintas Bronius. Mykolas Biržiška: patrioto, mokslininko, kultūrininko gyvenimo ir veiklos pėdsakai, Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2009, 520 p.

Selenis, Valdas. Mykolas Biržiška ir Lietuvių–ukrainiečių draugija, Voruta, https://www.voruta.lt/valdas-selenis-mykolas-birziska-ir-lietuviu-ukrainieciu-draugija/

Selenis Valdas. Vasario 16-osios Nepriklausomybės Akto signatarai – Lietuvos (Vytauto Didžiojo) universiteto dėstytojai, Voruta, https://www.voruta.lt/vasario-16-osios-nepriklausomybes-akto-signatarai-lietuvos-vytauto-didziojo-universiteto-destytojai/

Svarauskas Artūras, Biržiška Mykolas, Lietuvos Respublikos 1918–1940 m. vyriausybių biografinis žodynas, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras, 2016, p. 90–95.

Virtuali paroda „Mykolas Biržiška. Dvasios kultūra ir kilnūs principai“, Lietuvos centrinis valstybės archyvas, https://www.archyvai.lt/lt/lcva_parodos/lcva_virtualios_parodos/birziska/seima.html

Parengė Parlamentarizmo istorinės atminties skyrius