Vladas MIRONAS (1880–1953)

Vladas Mironas gimė 1880 m. liepos 3 d. (pagal Julijaus kalendorių birželio 22 d.) Kuodiškių vienkiemyje (dabar – Rokiškio rajonas), valstiečių Onos (Stasiukėlytės, apie 1843–1901) ir Zigmanto (1840–?) Mironų šeimoje. Turėjo tris brolius: Antaną (1870–1944), Juozą (1873–1941) ir Viktorą (1875–1918). Baigęs Panemunio pradinę mokyklą, Vladas Mironas 1892 m. įstojo į Mintaujos (dabar – Jelgava, Latvija) gimnaziją. 1896 m. iš jos kartu su būreliu lietuvių katalikų moksleivių buvo pašalintas, nes atsisakė melstis rusiškai. 1897–1901 m. mokėsi Vilniaus dvasinėje seminarijoje. Ją baigęs, dvejus metus studijavo Peterburgo dvasinėje akademijoje, įgijo teologijos mokslų kandidato laipsnį.

Gavęs kunigo šventimus, 1904 m. Vladas Mironas grįžo į Vilnių, kur buvo paskirtas privačių miesto mokyklų kapelionu. Panaikinus lietuviškos spaudos draudimą, Vilniuje labai suaktyvėjo tautinė lietuvių veikla, į ją įsitraukė ir Vladas Mironas. 1905 m. gruodžio 4–5 d. dalyvavo Didžiajame Vilniaus Seime, kuriame lietuviai įvardijo tautos politinius, kultūrinius ir ekonominius tikslus. Kunigas talkino steigiant krikščioniškas demokratines partijas, buvo išrinktas ir į lietuviško, ir į Vilniaus vyskupo Edvardo Roppo kuriamo politinio judėjimo vadovybę, bet greit nutolo nuo partinės veiklos. 1907 m. Vladas Mironas buvo paskirtas Choroščiaus Šv. Jono Krikštytojo ir Šv. Stepono Kankinio parapijos (dabar – Lenkija) klebonu. Po trejų metų jis tapo Valkininkų Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo parapijos klebonu. Taip pat pradėjo vadovauti Merkinės dekanatui, šias pareigas ėjo iki 1926 m.

Vladas Mironas skyrė daug laiko tautiniam kultūriniam ir visuomeniniam darbui: dalyvavo kuriant Lietuvių mokslo draugiją, rengiant 1907 m. vykusią pirmąją lietuvių dailės parodą, buvo lietuviškas mokyklas Vilniaus krašte steigusios ir globojusios „Ryto“ švietimo draugijos vienas iš kūrėjų, rūpinosi lietuviškos spaudos leidyba, rėmė ją. Kartu su Alfonsu Petruliu ir Jonu Novickiu leido Vilniaus krašto žmonėms skirtą savaitraštį „Aušra“. Pirmojo pasaulinio karo metais lėšomis ir maisto produktais rėmė Lietuvių draugiją nukentėjusiems dėl karo šelpti. 1914 m. buvo paskirtas Daugų Dievo Apvaizdos parapijos klebonu.

Vladas Mironas prisidėjo prie 1917 m. rugsėjo 18–22 d. Vilniuje vykusios Lietuvių konferencijos rengimo. Buvo išrinktas į Lietuvos Tarybą (nuo 1918 m. liepos 11 d. – Lietuvos Valstybės Taryba), iki 1918 m. vasario 15 d. dirbo jos antruoju vicepirmininku. 1918 m. vasario 16 d. kartu su kitais Lietuvos Tarybos nariais pasirašė Nutarimą dėl nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimo, žinomą Lietuvos Nepriklausomybės Akto pavadinimu. Dirbo Lietuvos Tarybos Švietimo, Tremtinių ir belaisvių grąžinimo, Rekvizicijų sustabdymo, Tarybos biudžeto komisijose, palaikė ryšius su Rokiškio, Alytaus ir Biržų apskričių žmonėmis. 1920 m. kovą–liepą kaip šios institucijos įgaliotinis lankėsi JAV ‒ rūpinosi išeivijos politine ir finansine parama Lietuvos valstybei.

Dar 1918 m. Vladas Mironas tapo Tautos pažangos partijos (vėliau Lietuvių tautininkų sąjunga) nariu, 1919 m. spalio viduryje – to paties pavadinimo Lietuvos Valstybės Tarybos frakcijos nariu, kaip šios partijos atstovas pateko į 1926–1927 m. dirbusį Trečiąjį Lietuvos Respublikos Seimą. 1928–1929 m. vadovavo Tikybos reikalų departamentui prie Lietuvos Respublikos Švietimo, vėliau Vidaus reikalų ministerijos. 1929 m. buvo paskirtas vyriausiuoju Lietuvos kariuomenės kapelionu ir šias pareigas ėjo iki 1938 m. kovo pabaigos. 1927–1939 m. dirbo Tautininkų sąjungos vadovybėje, 1939 m. išrinktas jos pirmininku. Buvo 1928 m. įkurtos bendrovės „Pažanga“, leidusios knygas ir tautininkų periodinę spaudą, vienas iš steigėjų, vadovybės narys, kurį laiką – pirmininkas. Signataras tarpininkavo teikiant Lietuvos vyriausybės piniginę paramą Vilniaus lietuvių organizacijoms.

Vladas Mironas, įgaliotas Lietuvos Respublikos Prezidento 1938 m. sausio–vasario mėn. atstovavo Lietuvai derybose su Lenkija. 1938 m. kovo 24 d.–1939 m. kovo 29 d. signataras buvo dviejų Ministrų Kabinetų vadovas – Ministras Pirmininkas. Jie tęsė pirmtakų vidaus politiką, rūpinosi socialinės saugos Lietuvoje stiprinimu. Antrojo pasaulinio karo išvakarėse vyriausybė turėjo spręsti nelengvus užsienio politikos klausimus, vylėsi rasti Lietuvai priimtinus sprendimus.

1939 m. pavasarį Vladas Mironas išvyko į savo ūkį Bukaučiškėse (dabar – Alytaus rajonas). Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą, 1940 m. rugsėjo 12 d. buvo areštuotas, 1941 m. birželį, Lietuvoje prasidėjus karo veiksmams, iš kalėjimo išlaisvintas. 1944–1947 m. Vladas Mironas buvo dar triskart areštuotas ir kalinamas, 1947 m. nubaustas 7 metų kalėjimo bausme. Signataras mirė 1953 m. vasario 18 d. Vladimiro kalėjime (dabar – Rusija). Jo amžino poilsio vieta nežinoma. Vilniuje, Rasų kapinėse įrengtas kenotafas Vlado Mirono, Kazimiero Bizausko ir Prano Dovydaičio atminimui.

Šaltiniai ir literatūra:

Bitautas, Algis, Tamošaitis, Mindaugas. Mironas Vladas, Lietuvos Respublikos 1918–1940 m. vyriausybių biografinis žodynas, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras, 2016, p. 276–280.

Bukaitė, Vilma. Būsimieji Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarai Didžiajame Vilniaus Seime, Parlamento studijos, 2018, Nr. 25, p. 11–36.

Bukaitė, Vilma. Nepriklausomybės Akto signataras Vladas Mironas, Vilnius: Lietuvos nacionalinis muziejus, 2009, 174 p., 2 leid: 2015, 199 p.

Bukaitė Vilma. Vladas Mironas: rokiškėnas kunigas, signataras ir ministras pirmininkas. Prie Nemunėlio, 2020, nr. 2, p. 3–15.

Klimavičius, Raimundas. Neįminta XX amžiaus istorijos mįslė: Vasario 16-osios pėdsakais, Vilnius: Žinija, 2003, 231 p.

Kučas, Vidimantas. Vladas Mironas. Signatarų genealogijos: 1918 m. vasario 16 d. Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarai, Kaunas: Pasaulio lietuvių centras, 2023, p. 183–203.

Lietuva vokiečių okupacijoje Pirmojo pasaulinio karo metais 1915–1918: Lietuvos nepriklausomos valstybės genezė, sudarė Edmundas Gimžauskas, Vilnius: Lietuvos istorijos institutas, 2006, 596 p.

Lietuvos nepriklausomos valstybės atkūrimas 1917–1920 metais: idėja virsta valstybe, sudarė Vilma Bukaitė, Vilnius: Lietuvos nacionalinis muziejus, 2018, 290 p.

Lietuvos Taryba ir nepriklausomos valstybės atkūrimas 1914–1920 metų dokumentuose, sudarė Alfonsas Eidintas, Raimundas Lopata, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras, Vilnius, 2018, 817 p.

Lietuvos Valstybės Tarybos protokolai 1917–1918, sudarė Alfonsas Eidintas, Raimundas Lopata, Vilnius: Mokslas, 1991, 536 p.

Maksimaitis, Mindaugas. Mažoji Konstituanta: Lietuvos Taryba atkuriant valstybingumą, Vilnius: Justitia, 2011, 432 p.

Mironas, Vladas, biobibliografija: https://lnb.lt/istekliai/kiti-istekliai/biobibliografijos/935-mironas-vladas

Mironas, Vladas. Vilniaus vyskupo ir Lietuvos karaliaus rinkimas 1918 m., Lietuvos istorijos studijos, 1992, Nr. 1, p. 100–106.

Politinės partijos Lietuvoje 1918–1940: dokumentų rinkinys, parengė Mindaugas Tamošaitis, Artūras Svarauskas, Algis Bitautas, Vilnius: Parlamentarizmo istorijos tyrimo centras, 2020, 729 p.

Senkus, Vladas. Vladas Mironas, Lietuvos Respublikos Ministrai Pirmininkai (1918–1940), Vilnius: Lietuvos istorijos institutas, 1997, p. 369–405.

Vladas Mironas. Represuoti 1918–1940 m. Lietuvos Respublikos Vyriausybės ministrų kabinetų nariai, sudarė Ramunė Driaučiūnaitė, Vilnius, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras, 2019, 481 p.

Vladas Mironas, Sovietų valdžios represuoti ir persekioti 1918 m. vasario 16 d. Lietuvos nepriklausomybės akto signatarai, valstybės vadovai ir ministrai, Lietuvos ypatingasis archyvas, http://virtualios-parodos.archyvai.lt/lt/virtualios-parodos/34/sovietu-valdzios-represuoti-ir-persekioti-1918-m.-vasario-16-d.-lietuvos-nepriklausomybes-akto-signatarai-valstybes-vadovai-ir-ministrai-lya/exh-61 (žr. 2021-02-13)

Parengė Parlamentarizmo istorinės atminties skyrius