Jokūbas ŠERNAS (1888–1926)

Jokūbas Šernas gimė 1888 m. birželio 14 d. Jasiškių kaime (dabar – Biržų rajonas), valstiečių evangelikų reformatų Elžbietos (Žemaitytės-Dagienės, 1848–1908) ir Martyno (1841–1908) Šernų šeimoje. Jai gimė net devyni vaikai, bet dalis mirė labai anksti: dukros Kotryna (1875–1876), Emilija (1882–1884), Ona (1891), sūnūs Petras (1880–?) ir Julijonas (1893–1894). Jokūbas Šernas užaugo su seserimis Elžbieta (Jašinskienė, g. 1877), Marija (Šerniene, g. 1886), broliu Adomu (1884–1965), motinos sūnumis Martynu ir Juozapu Dagiais.

Skaityti ir rašyti Jokūbas Šernas išmoko, padedamas mamos. Baigęs Nemunėlio Radviliškio pradinę mokyklą, mokėsi privačiai, o 1903 m. įstojo į Slucko (dabar – Baltarusija) klasikinės gimnazijos 3 klasę. Už dalyvavimą revoliucijoje, 1906 m. buvo pašalintas iš paskutinės, šeštosios, gimnazijos klasės. Draudimą baigti mokslus pavyko atšaukti tik po poros metų, tarpininkaujant Rygos švietimo apygardai. Toliau mokytis Jokūbas Šernas išvyko į Dorpatą (dabar – Tartu, Estija), kur teologiją jau studijavo vyresnysis brolis Adomas. Netekęs tėvų, globojamas brolio, šiame mieste baigė privačią Hugo Treffnerio gimnaziją, o 1910–1911 m. studijavo teisę Dorpato universitete. 1911–1914 m. tęsė teisės studijas Sankt Peterburgo imperatoriškajame universitete, dalyvavo lietuvių studentų visuomeninėje ir kultūrinėje veikloje.

1914 m. vasarą Jokūbas Šernas parvyko į Lietuvą, apsigyveno Vilniuje. Bendradarbiavo spaudoje, redagavo „Lietuvos žinias“, bendradarbiavo „Viltyje“, dalyvavo lietuvių kultūrinių, švietimo bei visuomeninių draugijų veikloje. Prasidėjus pirmajam pasauliniam karui, Jokūbas Šernas dirbo ir Lietuvių draugijoje nukentėjusiems dėl karo šelpti. 1915 m. pradžioje tapo jos Centro komiteto reikalų vedėju, o kraštą okupavus Vokietijai – šio komiteto nariu ir sekretoriumi. Tų pačių metų lapkričio 8 d. susituokė, su žmona Kleopa (Brijūnaite, g. 1895) susilaukė dukters Danutės Irenos (Jablonskienė, 1917–1998). Sutuoktiniai kartu dėstė Vilniaus lietuvių gimnazijoje (Jokūbas Šernas ‒ visuotinę istoriją), abu iki 1918 m. vidurio vadovavo Vilniuje, Šnipiškėse, draugijos įsteigtai vaikų prieglaudai. Jokūbas Šernas dalyvavo politiniuose Vilniaus lietuvių pasitarimuose, talkino rengiant politinius dokumentus.

Broliai Adomas ir Jokūbas Šernai dalyvavo Vilniuje 1917 m. rugsėjo 18–22 d. surengtoje Lietuvių konferencijoje. Jaunesnysis, vilnietis, buvo išrinktas į Lietuvos Tarybą (nuo 1918 m. liepos 11 d. – Lietuvos Valstybės Taryba). 1918 m. vasario 16 d. kartu su kitais Lietuvos Tarybos nariais pasirašė Nutarimą dėl nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimo, žinomą Lietuvos Nepriklausomybės Akto pavadinimu. Tą pačią dieną vietoje anksčiau atsistatydinusio Lietuvos Tarybos prezidiumo sudarant naują, buvo išrinktas jo sekretoriumi, šias pareigas ėjo iki 1919 m. kovo pradžios. Dirbo įvairiose Lietuvos Tarybos nuolatinėse ir laikinosiose komisijose: Valstybės ūkio, Teismų santvarkos įstatymui rengti, Archyvų, Milicijai organizuoti, Antrajai valstybės konferencijai sušaukti.

Su kitais Lietuvos Valstybės Tarybos prezidiumo nariais Jokūbas Šernas 1918 m. spalio 20 d. Berlyne susitiko su Vokietijos kancleriu Maxu von Badenu. Iš Vilniaus atvykę politikai gavo Vokietijos pritarimą, kad jie patys gali nuspręsti Lietuvos politinę santvarką, sudaryti vyriausybę ir nustatyti santykius su kaimyninėmis šalimis. 1919 m. balandžio 12–spalio 2 d. dirbusiame Mykolo Sleževičiaus sudarytame ministrų kabinete Jokūbas Šernas buvo ministru be portfelio, kuravo Klaipėdos krašto prisijungimo klausimą. Lietuvos Taryba signatarą delegavo į Mažosios Lietuvos lietuvių organizaciją – Prūsų Lietuvos tautinę tarybą. 1920 m. kovo 20 d. Jokūbo Šerno pastangomis į Lietuvos Tarybą buvo įtraukti trys Mažosios Lietuvos atstovai. Jokūbas Šernas parengė šiam įvykiui atminti skirtą knygą „Kovo 20 diena: Mažosios Lietuvos prisiglaudimui paminėti“ (1921).

Nuo 1918 m. Jokūbas Šernas Priklausė Tautos pažangos partijai, buvo jos frakcijos narys Lietuvos Valstybės Taryboje, priklausė pirmiesiems partijos Centro komitetams. Baigęs darbą Vyriausybėje, kartu su Martynu Yču dalyvavo kuriant įvairius verslus. Jokūbas Šernas įsitraukė į pirmojo lietuviško komercinio Prekybos ir pramonės banko veiklą: dar nuo 1919 m. gruodžio priklausė jo tarybai, o nuo 1922 m. tapo jo valdybos nariu, netrukus ir direktoriumi. dalyvavo steigiant akcinę draudimo bendrovę „Lietuvos Lloydas“, alaus daryklas „Gubernija“ (buvo jos valdybos pirmininkas) ir „Ragutis“.

Nors 1922 m. rugpjūtį Jokūbas Šernas dar dalyvavo reorganizuojant Tautos pažangos partiją į Lietuvių tautininkų sąjungą, netrukus tapo Ūkininkų sąjungos nariu, Kauno skyriaus pirmininku. Nuo 1923 m. dirbo administracijos referentu Vidaus reikalų ministerijos Savivaldybių departamente, o 1925 m. birželio 15 d. buvo paskirtas jo direktoriumi ir žurnalo „Savivaldybė“ redaktoriumi. Šias pareigas ėjo iki 1926 m. liepos 1 d. Valstybininkas aktyviai dalyvavo ir evangelikų reformatų veikloje ‒ kasmet dalyvaudavo Sinodo susirinkimuose, lėšomis rėmė tikinčiųjų kultūrinę ir visuomeninę veiklą.

Pirmoji Jokūbo Šerno santuoka nebuvo tvari – sutuoktiniai išsiskyrė, Kleopa Šernienė išvyko į JAV. 1922 m. lapkričio 4 d. Papilio evangelikų reformatų bažnyčioje Adomas Šernas sutuokė brolį Jokūbą su Vilniuje gimusia Peterburgo I gildijos pirklio Berelio Feinbergo ir jo žmonos Doros dukra aktore ir literate Vera Feinberg-Skorbnaja (1899–1971). Su antrąja žmona signataras susilaukė sūnaus Jokūbo Bernardo (1925–2015), vėliau Prancūzijoje tapusio žinomu aktoriumi.

Jokūbas Šernas buvo pirmasis signataras, su kuriuo atsisveikino Lietuvos visuomenė. Sulaukęs vos 38 metų mirė po sunkios ligos 1926 m. liepos 31 d. Kaune. Palaidotas netoli gimtinės, Nemunėlio Radviliškio kapinėse, Biržų rajone.

Šaltiniai ir literatūra:

Andrukaitienė, Irena. Gyvenimas vardan Lietuvos. Voruta, https://www.voruta.lt/irena-andrukaitiene-gyvenimas-vardan-lietuvos/

Bitautas, Algis. Šernas Jokūbas, Lietuvos Respublikos 1918–1940 m. vyriausybių ministrų biografinis žinynas, sudarė Mindaugas Tamošaitis, Algis Bitautas, Artūras Svarauskas, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras, 2016, p. 407–410.

Grigaravičius, Algirdas. Keletas Jokūbo Šerno politinės veiklos epizodų. Voruta, 2019, nr. 9.

Grigaravičiūtė, Sandra. Lietuvos Tarybos vidinė ir išorinė komunikacija (1917 m. rugsėjo 21 d.–1918 m. lapkričio 11 d.). Lituanistica, 2022, t. 68, nr. 1, p. 1–18.

Gryva, Laimonas. Jokūbas Šernas. Signatarų genealogijos: 1918 m. vasario 16 d. Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarai, Kaunas: Pasaulio lietuvių centras, 2023, p. 405–426.

Klimavičius, Raimundas. Neįminta XX amžiaus istorijos mįslė: Vasario 16-osios pėdsakais, Vilnius: Žinija, 2003, 231 p.

Lietuva vokiečių okupacijoje Pirmojo pasaulinio karo metais 1915–1918: Lietuvos nepriklausomos valstybės genezė, sudarė Edmundas Gimžauskas, Vilnius: Lietuvos istorijos institutas, 2006, 596 p.

Lietuvos nepriklausomos valstybės atkūrimas 1917–1920 metais: idėja virsta valstybe, sudarė Vilma Bukaitė, Vilnius: Lietuvos nacionalinis muziejus, 2018, 290 p.

Lietuvos Taryba ir nepriklausomos valstybės atkūrimas 1914–1920 metų dokumentuose, sudarė Alfonsas Eidintas, Raimundas Lopata, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras, Vilnius, 2018, 817 p.

Lietuvos užsienio politikos dokumentai, t. 1: 1917–1920 metai, sudarė Zenonas Butkus, Alfonsas Eidintas, Kęstutis Kilinskas. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras, 2022, 832 p.

Lietuvos Valstybės Tarybos protokolai 1917–1918, sudarė Alfonsas Eidintas, Raimundas Lopata, Vilnius: Mokslas, 1991, 536 p.

Maksimaitis, Mindaugas. Mažoji Konstituanta: Lietuvos Taryba atkuriant valstybingumą, Vilnius: Justitia, 2011, 432 p.

Selenis, Valdas. Nepriklausomybės Akto signataras Jokūbas Šernas, Vilnius: Lietuvos nacionalinis muziejus, 2022, 166 p.

Parengė Parlamentarizmo istorinės atminties skyrius