Seimas Lietuvos Respublikoje 1920–1940 m.: bendroji apžvalga

Apie Lietuvą kaip parlamentinę valstybę buvo kalbama jau prieš Lietuvos nepriklausomybės paskelbimą. 1917 m. birželio 3 d. Rusijos lietuvių suvažiavime Petrapilyje buvo priimta rezoliucija, kuri skelbė, kad nepriklausomos Lietuvos valdymo būdą ir vidaus tvarką turės nustatyti visuotiniu, lygiu ir slaptu balsavimu išrinktas Steigiamasis Lietuvos Susirinkimas. 1917 m. rugsėjo 18–21 d. Vilniuje vykusioje Lietuvių konferencijoje nutarta, kad galutinius nepriklausomos Lietuvos valstybės pamatus padės „Steigiamasis Lietuvių Seimas Vilniuje“. Būtinybė sušaukti Steigiamąjį Seimą įtvirtinta ir 1918 m vasario 16 d. Lietuvos Nepriklausomybės deklaravimo akte. Steigiamieji parlamentai buvo šaukiami visose po Pirmojo pasaulinio karo susikūrusiose valstybėse. Lenkijoje Steigiamasis Seimas susirinko 1919 m. vasario mėnesį, Estijoje – 1919 m. balandžio mėnesį, Latvijoje – 1920 m. gegužės 1 dieną. Lietuvoje Steigiamasis Seimas susirinko 1920 m. gegužės 15 d. Lietuvos Steigiamojo Seimo susirinkimą vėlino išoriniai veiksniai – kovos su Raudonąja armija ir bermontininkais, Lietuvos padėtį komplikavo ir lenkų okupuota Rytų Lietuva su sostine Vilniumi. Iki 1919 m. liepos mėn. Lietuvos suverenumą ribojo vokiečių administracija, kuri valdė transportą (geležinkelius) ir ryšius (paštą bei telegrafą).

1918–1940 m. laikotarpiu Lietuvoje buvo sušaukti penki Seimai. Net trys iš jų dirbo ne visą kadenciją, jie buvo paleisti Respublikos Prezidento aktu. Tik du Seimai – Steigiamasis Seimas ir II Seimas – dirbo visą kadenciją. Parlamentinės demokratijos laikotarpis ano meto Lietuvoje truko kiek ilgiau nei šešerius su puse metų (nuo 1920 m. gegužės 15 d. iki 1927 m. balandžio 12 d.). Politinių partijų gausa, per menka politinė kultūra bei negebėjimas susitarti kompromitavo demokratijos idėją. Valdžios jėgų pusiausvyra buvo sutrikdyta 1926 m. gruodžio 17 d. įvykdžius valstybės perversmą, o prarasta 1927 m. balandžio 12 d., kai nepaskelbus naujojo Seimo rinkimų buvo paleistas III Seimas. Tai buvo demokratijos žlugimo metai ir prezidentinio režimo pradžia. Lietuva buvo valdoma Prezidento dekretais. Nors XX a. 4 dešimtmetį ir susirinko IV Seimas (1936–1940), tačiau jis buvo labiau parlamentarizmo regimybė nei realus demokratinis parlamentas, nes pagrindiniai valdžios svertai taip ir liko Respublikos Prezidento rankose.

Seimai dirbo vadovaudamiesi Seimo statutais. Buvo priimti trys Seimo statutai: 1921 m. Steigiamojo Seimo statutas, 1924 m. Seimo statutas ir 1936 m. Seimo statutas. Seimo nariai turėjo įstatymų sumanymo teisę (ne mažiau kaip aštuoni parlamentarai galėjo siūlyti įstatymo projektą), teisę pateikti interpeliaciją Ministrų Kabinetui ir kiekvienas jų – paklausimo teisę. Steigiamojo Seimo atstovai turėjo teisinį imunitetą, be Seimo pritarimo jie negalėjo būti suimami, apieškomi, tikrinama jų korespondencija ir pan. 1922 m. Konstitucijoje nurodyta, kad Seimo kadencija trunka trejus metus, 1928 m. Konstitucijoje teigiama, kad Seimo kadencija – penkeri metai. Tokia Seimo kadencijos trukmė buvo nurodyta ir 1938 m. Konstitucijoje.

Visi Seimai posėdžiavo laikinojoje Lietuvos sostinėje Kaune. Steigiamojo Seimo atidarymas įvyko 1920 m. gegužės 15 d. Kaune, Miesto teatre (dabar – Kauno valstybinis muzikinis teatras). Kiti posėdžiai vyko Seimo rūmuose (dabar – Kauno Maironio universitetinė gimnazija). Ten pat posėdžiavo I, II ir III Seimai. Seimo rūmuose perskaitytas ir 1927 m. balandžio 12 d. Seimo paleidimo aktas. IV Seimas posėdžiavo Teisingumo rūmuose, kuriuose buvo įsikūrusi Teisingumo ministerija ir Vyriausiasis Tribunolas (dabar – Kauno valstybinė filharmonija).

Parlamentarizmo laikotarpiu formavosi tam tikros tradicijos. Prezidentas kviesdavo išrinktuosius Seimo narius susirinkti į pirmąjį posėdį. Prieš susirenkant į pirmąjį Seimo posėdį būsimi Seimo nariai, Vyriausybės atstovai, diplomatinis korpusas ir visuomenė buvo kviečiami dalyvauti pamaldose. Pirmajam posėdžiui vadovaudavo vyriausias pagal amžių parlamentaras, o jauniausias tapdavo posėdžio sekretoriumi (šios tradicijos nesilaikė tik IV Seimas). Per pirmąjį Seimo posėdį išrinktieji parlamentarai tardavo priesaikos arba pasižadėjimo žodžius, po kurių jie tapdavo visateisiais Seimo nariais (regis, šios prievolės išvengė tik Steigiamojo Seimo nariai).

Parengta pagal:

Truska Liudas, Steigiamasis Seimas (1920–1922), Lietuvos Seimo istorija. XX–XXI a. pradžia, Vilnius: Baltos lankos, 2009.

Parengė Vilma Akmenytė-Ruzgienė