Projekto „Misija Sibiras“ vadovės Aistės Eidukaitytės kalba Gedulo ir vilties bei Okupacijos ir genocido dienoms atminti skirtame minėjime

2019 m. birželio 14 d. pranešimas žiniasklaidai

Seimo kanceliarijos nuotr. (autorė Olga Posaškova)

Jū­sų Eks­ce­len­ci­ja Lie­tu­vos Res­pub­li­kos Pre­zi­den­te Da­lia Gry­baus­kai­te, ger­bia­mi Lie­tu­vos Res­pub­li­kos Sei­mo ir Vy­riau­sy­bės na­riai, bu­vę trem­ti­niai, po­li­ti­niai ka­li­niai, jų ar­ti­mie­ji, vi­si čia su­si­rin­ku­sie­ji. Šian­dien mi­ni­me Ge­du­lo ir vil­ties die­ną ir pri­si­me­na­me 1941 me­tais pra­si­dė­ju­sius trė­mi­mus – vie­ną juo­džiau­sių mū­sų is­to­ri­jos lai­ko­tar­pių. Keis­ta sa­ky­ti – pri­si­me­na­me. Nei aš, nei čia esan­tys jau­ni žmo­nės, ku­rie šie­met iš­vyks į eks­pe­di­ci­ją, tuo­se įvy­kiuo­se ne­da­ly­va­vo. Te­oriš­kai mes to pri­si­min­ti ne­ga­li­me, bet re­a­lia­me gy­ve­ni­me vis­kas yra tru­pu­tį ki­taip.

Te­oriš­kai prieš ke­tu­rio­li­ka me­tų pro­jek­tą „Mi­si­ja Si­bi­ras“ tu­rė­jo kur­ti is­to­ri­kai, tu­rin­tys dak­ta­ro laips­nius, eks­per­tai, pro­fe­sio­na­lūs žy­gei­viai, bet jį kū­rė pa­pras­ti jau­ni žmo­nės ir kū­rė iš šir­dies, nes tuo me­tu jau­nam žmo­gui rei­kė­jo bū­tent to­kio is­to­ri­jos va­do­vė­lio. Ne to, ku­ria­me už­ra­šy­ti vien skai­čiai, pa­punk­čiui iš­var­din­ti fak­tai ar že­mė­la­py­je su­žy­mė­ti trem­ties taš­kai. O to, ku­rį ga­li­ma su­kur­ti pa­čiam, sa­vo­mis ran­ko­mis pri­si­lie­tus prie is­to­ri­jos.

Šian­dien į eks­pe­di­ci­jas yra iš­vy­kę jau be­veik 250 jau­nų žmo­nių, o prie pro­jek­to pri­si­lie­tė šim­tai tūks­tan­čių. Tai ban­do­mų­jų žy­gių da­ly­viai, moks­lei­viai, ku­riuos ap­lan­ko­me mo­kyk­lo­se su­si­ti­ki­mų me­tu, mū­sų drau­gai ir, ži­no­ma, jūs, trem­ti­niai. Jūs esa­te šio pro­jek­to pa­ma­tas ir stip­ry­bė. Vi­si šie žmo­nės pro­jek­tą ku­ria ne iš va­do­vė­lio, o iš šir­dies.

Mes nie­ka­da ne­mo­kė­me ir ne­mo­ky­si­me jau­nų žmo­nių, kaip rei­kia su­pras­ti ir jaus­ti is­to­ri­ją, nes tei­sin­go bū­do tam tie­siog nė­ra. Man re­gis, vi­sai ne­svar­bu, kad pa­sta­čius kry­žių Si­bi­re him­nu mums tam­pa ne „Tau­tiš­ka gies­mė“, o ke­lios ei­lu­tės iš trem­ti­nių dai­nų. Ne­svar­bu, jog Lie­tu­vos sim­bo­liu kar­tais ten, Si­bi­re, mums yra ne Vy­tis, o sau­ja gin­ta­rų, ku­riuos pa­lie­ka­me to­je že­mė­je, iš ku­rios tūks­tan­čiai tau­tie­čių taip ir ne­su­grį­žo. Svar­biau yra tai, kas tuo me­tu vyks­ta jau­nų žmo­nių vi­du­je. Net vie­tą kry­žiams sta­ty­ti eks­pe­di­ci­jos da­ly­viai pa­si­ren­ka pa­tys ir, pa­ti­kė­ki­te, jie nie­ka­da ne­su­klys­ta, nes re­mia­si ne vien fak­tais ar sta­tis­ti­ka, bet ir tuo, kas yra čia – šir­dy­je.

Juk ly­giai taip pat elg­da­vo­si ir pa­tys trem­ti­niai. Ne­bu­vo tai­syk­lių, kaip sau­go­ti lie­tu­vy­bę už tūks­tan­čių ki­lo­met­rų nuo gim­tų­jų na­mų. Tai­syk­les dik­tuo­da­vo emo­ci­jos. Tur­būt dėl to ir gir­di­me, kad sau­ją lie­tu­viš­kos že­mės pa­si­im­ti į trau­ki­nio va­go­ną bu­vo svar­biau nei šil­tes­nius dra­bu­žius, o pa­si­ga­min­ti ro­žan­čių iš duo­nos ru­tu­lė­lių bu­vo la­biau rei­ka­lin­ga, nei šią duo­ną su­val­gy­ti.

Šie­met „Mi­si­ja Si­bi­ras 2019“ ko­man­da iš­vyks į Kras­no­jars­ką ar­ba Ka­zach­sta­ną ir tol, kol juos ves ne va­do­vė­li­niai skai­čiai, ne tas pi­lie­tiš­ku­mas, ku­ris yra ap­ra­šy­tas žo­dy­nuo­se, o tas, ku­ris juos at­ve­dė iki ga­lu­ti­nės eks­pe­di­ci­jos ko­man­dos, aš ga­liu už­tik­rin­ti – sa­vo mi­si­ją jie tik­rai at­liks.

Sa­ko­me, jog už­au­go nau­ja ne­pri­klau­so­my­bės kar­ta, bet tuo pa­čiu me­tu daž­nai gir­di­me klau­si­mus, ka­da iš­si­gy­dy­si­me is­to­ri­jos ran­dus ir ka­da at­eis nau­ja kar­ta, ku­rios ge­nuo­se ne­be­bus už­ko­duo­ta tau­tos tra­ge­di­ja. Ši kar­ta jau at­ėjo. Tai kar­ta, ku­ri at­vi­ro­mis ir pla­čio­mis aki­mis žvel­gia į skau­džią is­to­ri­ją ir ne­gal­vo­ja, ar ta tra­ge­di­ja jų ge­nuo­se yra už­ko­duo­ta, ar ne. Tai kar­ta, ku­ri iš gy­vų­jų is­to­ri­jos liu­di­nin­kų pe­ri­ma ne ge­du­lą, o vil­tį.

Prieš „Mi­si­ja Si­bi­ras“ eks­pe­di­ci­jas su­si­tin­ka­me su dau­gy­be trem­ti­nių ir po­li­ti­nių ka­li­nių ir kiek­vie­ną kar­tą ste­bi­mės, ko­kie šie žmo­nės yra po­zi­ty­vūs. Šie žmo­nės mums pa­sa­ko­ja ne apie ba­dą, šal­tį ar kan­čias, o apie dai­nas, ku­rias dai­nuo­da­vo trem­ty­je, ar­ba ne­su­griau­na­mą lie­tu­vių tau­tos vie­ny­bę. Iš čia pri­si­min­da­mi ge­du­lą mes at­si­ne­ša­me vil­tį.

Iš vil­ties iš­sau­go­ti ir su­grą­žin­ti kuo dau­giau var­dų ir li­ki­mų į mū­sų is­to­ri­ją gi­mė ir at­min­ties ak­ci­ja „Iš­tark, iš­girsk, iš­sau­gok“. Jau po po­ros va­lan­dų net 12-oje Lie­tu­vos mies­tų pra­dė­si­me skai­ty­ti trem­ti­nių ir po­li­ti­nių ka­li­nių var­dus, pa­var­des ir li­ki­mus. Da­ry­si­me tai vi­są pa­rą, per nak­tį, švin­tant, tol, kol bus iš­tar­tas pas­ku­ti­nis var­das ir li­ki­mas, esan­tis skai­ty­mų kny­go­se. Iš­tar­si­me dau­giau nei 100 tūkst. var­dų ir li­ki­mų, o skai­ty­mai šie­met pir­mą kar­tą per­si­kė­lė už At­lan­to. Prie ak­ci­jos pri­si­jun­gė pa­sau­lio lie­tu­viai Jung­ti­nė­se Ame­ri­kos Vals­ti­jo­se, kur var­dai bus skai­to­mi Va­šing­to­ne. Ši ak­ci­ja man yra gra­žiau­sias pa­vyz­dys, jog Tė­vy­nė yra ne ten, kur ko­jos, o ten, kur šir­dis, kad mū­sų is­to­ri­ja mus jun­gia vi­sa­me pa­sau­ly­je. Da­ly­vau­ki­me šio­je ak­ci­jo­je, par­si­neš­ki­me tą vie­ny­bę na­mo ir tu­rė­ki­me su sa­vi­mi kiek­vie­ną die­ną.

Iš­leis­ki­me sa­vo Tė­vy­nę iš mi­nis­te­ri­jų ir de­par­ta­men­tų, nu­kel­ki­me ją nuo pa­min­klų, nu­sto­ki­me ją gir­dė­ti tik nu­dai­lin­to­se, bet ne vi­sa­da nuo­šir­džio­se kal­bo­se. Lai­ky­ki­me sa­vo Tė­vy­nę ša­lia kiek­vie­ną die­ną – ne­svar­bu, ar lei­džia­mės į eks­pe­di­ci­ją, kur nu­veik­si­me reikš­min­gus dar­bus, ar sė­da­me prie sa­vo kas­die­nio dar­bo sta­lo. O ta­da vi­sus dar­bus – tiek di­de­lius, tiek ma­žus dirb­ti bus kur kas pa­pras­čiau. Ta­da mū­sų at­ei­ties Lie­tu­va bus grįs­ta ti­kė­ji­mu, jog tie­sa ir tei­sin­gu­mas nu­ga­li.

No­ri­si tik dar kar­tą pa­kar­to­ti, mes ne­ma­tė­me nei 1941 me­tais pra­si­dė­ju­sių trem­čių, nei ke­lis de­šimt­me­čius be­si­tę­su­sių so­vie­tų rep­re­si­jų, bet mes pri­si­me­na­me. Ne pro­tu, o šir­di­mi. Mes ku­ria­me at­ei­tį mū­sų is­to­ri­jai. Tol, kol kur­si­me ją va­do­vau­da­mie­si ne vien tai­syk­lė­mis ir įsta­ty­mais, bet ir sa­vo emo­ci­jo­mis, bū­si­me stip­rūs ir vie­nin­gi. Ačiū jums.