Seimo delegacijos NATO PA pirmininkas A. Ažubalis: „Mūsų politinis elgesys turi būti nuoseklus, nedviprasmiškas ir nepaliekantis Kremliui jokių vilčių“

2022 m. gegužės 30 d. pranešimas žiniasklaidai

Seimo kanceliarijos nuotr. (aut. Olga Posaškova)

Seimo delegacijos NATO PA pirmininko Audroniaus Ažubalio kalba, pasakyta NATO Parlamentinės Asamblėjos plenariniame posėdyje:

Gerbiamieji,

Amfiteatras – klasikinis elinistinės pagoniškos Romos žvėriškos kraujo estetikos simbolis, kraujo upių vieta, kurioje stebint Romos piliečiams kaudavosi pasmerktieji tarpusavyje ar su žvėrimis… Didinga ta amfiteatro elipsė su tūkstančių žiūrovų suolais ir kilmingųjų ložėmis bei jų apsaugą užtikrinančiais pretorių sargybiniais.

Šiandieninė mūsų euroatlantinės bendrijos teritorija taip pat yra budriai saugoma – NATO kariuomenių, tačiau, kaip ir senovės romėnai, mūsų bendrija turi savąjį amfiteatrą − Ukrainos valstybės teritoriją, kurios žemė, kaip tos arenos smėlis, sugeria tūkstančių aukų kraują… Ir čia  mūsų – NATO, didžiausias rūpestis, kad gladiatorių kovos, gink Dieve, nepersimestų už amfiteatro sienų, kad tas kraujo garais burbuliuojantis katilas neišsilietų per kraštus ir mūsų nenudegintų, karas Ukrainoje turi ir likti karu Ukrainoje…

Žvėris, kuris šiandien drasko Ukrainos kūną yra puikiai mus perpratęs, mūsų baimes ir svyravimus, mūsų išgyvenamą, vos ne isterišką, katarsį, kuris pasireiškia įvairiomis politinėmis ir materialinėmis paramos Ukrainai manifestacijomis, skambiais ir drąsiais pareiškimais / pasmerkimais, labdaringomis lėšų rinkimo kampanijomis ir koncertais, pabėgėlių globa… Žvėris, draskantis ir prievartaujantis Ukrainą pasitiki savimi ir minėtų manifestacijų nebijo, kaip ir tų mūsų pusinių ekonominių sankcijų. Jis puikiai žino, kad neturime ryžto kreiptis į reabilitacines klinikas, kad išsigydytume nuo rusiškos naftos ir dujų patologinės priklausomybė.

Esu asmeniškai patyręs, kad bet kokia užuomina, siūlanti kurti kažką panašaus į „norinčiųjų koaliciją“ ir padėti ukrainiečiams laimėti kovą, sulaukia kolegų politikų reakcijos: „Norite įvelti mus į karą, norite dar labiau suerzinti Rusijos žvėrį, ką pasakys mūsų rinkėjai, ką pasakys mūsų spauda…“ Nesuprantama ir netikima, kad anksčiau ar vėliau išprotėjęs nuo paties savo žiaurumo tas žvėris išsiverš iš ukrainietiško amfiteatro sienų… ir tada istorija pasikartos, kaip jau ne kartą buvo, ir mes visi tą puikiai žinome. O gal tiesiog bijome žinoti, nes kai kas iš mano draugų vengia perskaityti visai neseniai į lietuvių kalbą išverstą ruso, buvusio komunisto Levo Kopelevo knygą „Saugoti amžinai“. Autorius, iš kurio devintajame dešimtmetyje buvo atimta sovietų pilietybė, gyveno Vokietijoje ir jam buvo suteiktas Kelno universiteto filosofijos daktaro garbės vardas, tačiau jo knyga skirta ne filosofijos klausimams gvildenti, ji skirta II pasaulinio karo sovietų Raudonosios armijos vykdytiems žiaurumams Rytų Prūsijoje ir Vokietijoje aprašyti. Levas Kopelevas pats buvo kareivis, tų įvykių stebėtojas ir liudininkas. Skaityti tą knygą reikia stiprių nervų, kaip ir šiandieną girdėti liudijimus apie nesenus įvykius Bučoje, Irpenėje, Mariupolyje.... stulbinančios analogijos. Tačiau tos analogijos iki šiol mums nepadėjo atsakyti į klausimą: iki kokio V. Putino sankcionuotų žiaurumų lygio Ukrainoje NATO keistų stebėtojo ir tiekėjo laikyseną į aktyvaus veiksmo liniją? Mes taip pat vis kalbame apie Rusijos silpninimą, tačiau taip pat nesame sau atsakę, o ką galų gale tai reiškia?

Štai kodėl reikia, kad artėjančiame NATO viršūnių susitikime būtų priimta strategija, padėsianti euroatlantinei bendrijai sėkmingai atremti Pasauliui iškilusias grėsmes. Viliuosi, kad bus sutarta ir adekvačiai reaguoti į grėsmes NATO Rytų flangui, priimant priešakinės sustiprintos gynybos nuostatas ir dislokuojant ne mažiau brigados dydžio nuolatines sąjungininkų pajėgas visose Baltijos valstybėse ir Lenkijoje, kad kartu parengsime divizijos dydžio pajėgoms skirtas pozicijas su karinės technikos ir amunicijos saugyklomis, vadinamą prepozitioning‘ą.

Svarbu, kad dabar ir Madrido susitikime nepakartotume 2008 m. balandžio mėnesio Bukarešto NATO viršūnių susitikimo klaidos, kai Ukrainai nebuvo suteiktas veiksmų planas, taip pasiunčiant klaidingą signalą Kremliui, kuriuo jis netruko pasinaudoti (kaip mes visi tai žinome). Po to  sekė 2014-ieji ir 2022 m. vasario 24-oji...

Todėl ir mūsų politinis elgesys turi būti nuoseklus, nedviprasmiškas ir nepaliekantis Kremliui jokių vilčių, kaip kad dabar, kada nuolat skambinama į Kremlių ir prašoma to, ko niekada nebus duota… Kolegos, kai kas ir naujojoje NATO strategijoje nenori matyti žodžio „karas“, o mato „konstruktyvių ir tvarių santykių su Rusija perspektyvą, jei ji atsisakys agresyvios ir antagonistinės laikysenos“, kai kas nutyli okupuotų teritorijų besąlygišką grąžinimo būtinybę ar kai kam Russian Founding act vis dar galioja (!).

Kolegos, kiek kritinių pastabų beišsakyčiau, turiu pripažinti, kad šiandieninė mūsų euroatlantinė vienybė, nors ir netolygi, su išlygomis, yra įspūdinga, o kai kuriose sąjungininkų valstybėse vyksta tikras psichologinis virsmas, pradedama suprasti, kad bendradarbiavimas su „rusiškojo pasaulio“ adeptais kelia grėsmę demokratijai ir mūsų gyvenimo būdui. Todėl tikiu, greit ateis laikas, kai tarsimės ir dėl Rusijos deputinizacijos. Tačiau pirmiausia turime kartu visi laimėti karą Ukrainoje.