Seimo Pirmininkė V. Čmilytė-Nielsen:„Šiandien kalbame apie Sąjūdį, kad susigrąžintume esmę“

2023 m. birželio 3 d. pranešimas žiniasklaidai 

Seimo kanceliarijos nuotr. (aut. Džoja Gunda Barysaitė)

Seimo Pirmininkės Viktorijos Čmilytės-Nielsen kalba, pasakyta iškilmingame Sąjūdžio 35-mečio ir Sąjūdžio dienos minėjime:

Jūsų Ekscelencija Lietuvos Respublikos Prezidente Gitanai Nausėda,

pirmasis atkurtos nepriklausomos Lietuvos valstybės vadove Vytautai Landsbergi,

gerbiamieji Sąjūdžio iniciatyvinės grupės nariai,

Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio dalyviai,

Lietuvos Nepriklausomos Valstybės Atkūrimo Akto signatarai,

kolegos Seimo nariai, ponios ir ponai!

Minint Sąjūdžio 20-metį, čia, istorinėje Seimo salėje, Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narys, šviesios atminties aktorius Regimantas Adomaitis sakė: „Manau, kiekvienas skaičiuojam Sąjūdžio pradžią savaip, individualiai. Man Sąjūdis prasidėjo 1969 metais, kai sceną išvydo Justino Marcinkevičiaus dramos poemos „Mindaugas“ ir kiek vėliau „Mažvydas“. Poetas mums tarsi suteikė galimybę ir prasiveržė tai, kas latentiniu pavidalu gyveno mūsų širdyse, mūsų protuose, mūsų sielose. Manau, tai buvo ne vien teatrinis reiškinys. Tai buvo visuomeninis reiškinys, kuris mus žadino, kėlė, jungė.“

Justino Marcinkevičiaus trilogijos sukeltas visuomeninis rezonansas buvo viena iš laisvės ir pasipriešinimo sąjūdžio bangų.

Tos bangos, didesnės ir mažesnės, vilnijo, budino ir telkė per visą sovietmetį. Nuo kraujyje skandintos ginkluotos pokario rezistencijos − per Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kroniką, universitetinį kraštotyrinį sąjūdį „Ramuva“, Romo Kalantos auką ir Kauno jaunimo akciją, per įvairias kultūrines, kraštotyrines, paminklosaugines ir žmogaus teisių organizacijas. Per Lietuvos Helsinkio grupę ir Lietuvos kultūros fondą. Taip pat per radikalųjį Vyriausiąjį Lietuvos išlaisvinimo komitetą, per liberalios krypties federaciją „Santara-Šviesa“, per disidentinę Lietuvos laisvės lygą, kuri pirmąsyk viešai pasmerkė Molotovo−Ribentropo paktą mitinge prie Adomo Mickevičiaus paminklo Vilniuje.

1988 metų birželio 3-iąją susikūrusi Sąjūdžio iniciatyvinė grupė davė pradžią tautiniam Sąjūdžiui, kuris akumuliavo visą ankstesnių laisvės proveržių energiją.

Sąjūdžio sukelta Atgimimo banga per mažiau nei dvejus metus neatpažįstamai perkeitė Lietuvą ir padėjo pagrindus nepriklausomai, laisvai, demokratinei valstybei.

Tačiau dabar, kai jau esame visateisiai tarptautinės bendrijos nariai, kai mūsų vėliava išdidžiai plazda prie Europos Sąjungos institucijų ir NATO būstinės, dar geriau suprantame, kad svarbu ne tik tverti, bet ir tvirtinti.

Sutvėrus valstybę, kas, turint omeny to meto aplinkybes, prilygo stebuklui, iškart iškilo kasdieniai valstybės tvirtinimo darbai. Kaip sakė poetas: „O gal tėvynę reikia visą laiką lipdyti ir kurti, kurti ir lipdyti, nes jei sustoji tik, jinai ir miršta.“

Tačiau kartais dirbant tuos lipdymo darbus, reikalaujančius daug dėmesio, skrupulingumo, pasimeta supratimas apie pradžią ir esmę, į pirmą planą iškyla aistros, ambicijos ir rungtyniavimai.

Taip neturėtų būti. Apie tai reikia kalbėti, tą prisiminti net menkiausiai progai pasitaikius. Todėl šiandien ir kalbame apie Sąjūdį. Ne tik todėl, kad garbinga sukaktis, Sąjūdžio 35-metis, bet tam, kad susigrąžintume esmę. Valstybė ir juolab valdžia yra ne sau, o žmonėms, jų gerovei. Jų laisvei ir saviraiškai. Pasitikėjimui ir pasididžiavimui.

Linkiu ir sau, ir mums visiems to nepamiršti. Su Sąjūdžio švente!