Monika Navickienė: „Pažadėkime neužmiršti tų, kuriems turime būti dėkingi, kad esame laisvi atversti ir parašyti naują nenugalėtos Lietuvos istorijos puslapį“

2023 m. birželio 14 d. pranešimas žiniasklaidai

Lietuvos Laisvės Kovų Sąjūdžio dalyvio Stanislovo Vitkaus dukros, Lietuvos laisvės armijos kario Alfredo Dauginio anūkės, ministrės, Seimo narės Monikos Navickienės kalba, pasakyta minėjime, skirtame Gedulo ir vilties bei Okupacijos ir genocido dienoms atminti

Seimo kanceliarijos nuotrauka (aut. Ilona Šilenkova)

Gerbiami politiniai kaliniai ir tremtiniai, jų šeimos nariai, ekscelencijos valstybės vadovai, gerbiami signatarai, ambasadoriai, Vyriausybės ir Seimo kolegos, visi garbingieji svečiai, mieli Lietuvos žmonės,

šiandien, minėdami Gedulo ir vilties bei Okupacijos ir genocido dienas, prisimename ypač tamsų mūsų istorijos etapą, amžiams sulaužiusį nesuskaičiuojamos daugybės žmonių likimus.

Lygiai prieš 82-ejus metus, 1941 m. birželio 14 dieną, sovietiniai okupantai pradėjo neregėto masto taikių Lietuvos gyventojų trėmimus. Tūkstančiai vyrų, moterų ir vaikų buvo jėga išplėšti iš savo šeimų, savo namų ir savo šalies. Vienintelis jų nusikaltimas buvo troškimas gyventi ir mąstyti laisvai.

Perpildytais mirties vagonais okupantai siekė išvežti pačią nepriklausomos Lietuvos savastį.

Kartu su ištremtųjų gyvybėmis atšiauriose Rytų platybėse turėjo užgesti ir mūsų valstybingumo liepsna...

Taip jau nutiko, kad tarp ištremtųjų buvo ir du žmonės, kurių asmeninės istorijos neatsiejamai persipynusios su manąja.

Vienas jų – atkaklus žemaitis, Lietuvos laisvės armijos karys, Šatrijos rinktinėje partizanavęs Alfredas Dauginis, mano bočius. Antrasis – jaunas literatas ir Kęstučio apygardos būrio ryšininkas Stanislovas Vitkus, mano tėtis.

Susipažinę spaudžiant negailestingam Sibiro šiaurės speigui, kartu kentėję alkį ir alinantį katorgos darbą, abu vyrai rėmėsi vienas į kitą. Rėmėsi ir neprarado vilties sugrįžti namo.

O kai galiausiai grįžo, Stanislovas vedė Alfredo dukrą Almą. Šioje tremties paženklintoje šeimoje gimė ir užaugo dvi dukros: mano sesuo Dovilė ir aš.

Mums jie paliko ne tik laisvės kovų ir tremties kančių istorijas, bet ir nepalaužiamos vilties bei valios pamokas. Tėtis iš šio pasaulio išėjo 2013-aisiais, o mano bočius – 2015-aisiais, todėl dar spėjo ne tik pamatyti, kaip ant lietuviškų pinigų atsirado Žemaitė, Jonas Jablonskis ar Maironis, bet ir, nenumaldomai jo nuostabai, visko pilnose krautuvėse jau buvo galima atsiskaityti eurais.

Šiandien ketinau jums perskaityti mamos savo tėčiui, jau grįžusiam į Lietuvą, iš mokyklos Anykščiuose, kur buvo išsiųsta mokytis, rašytą laišką. Laiške ji pasakojo apie tai, kaip nekentė šiaudadūšės komunistės mokytojos. Ir apie tai, kaip ją, paauglę, egzekuciją primenančios akistatos metu mokyklos direktorius privertė stoti į komjaunimą.

Iš atimtos dukros gautus laiškus bočius kaupdavo kaip brangiausią turtą. O kad jų nerastų režimo pakalikai, kai kuriuos laiškus slėpdavo užlydytose medžioklinio šautuvo šovinių gilzėse.

Gaila, bet laiškas, apie kurį galvojau nuo tada, kai sužinojau, kad turėsiu garbę pasisakyti šia ypatinga proga, pamestas.

Tačiau nepamestas jį rašiusių ir saugojusių žmonių atminimas. Atminimas, man nuolat primenantis ne tik mano bočiaus, tėčio ir mamos, bet visų už Lietuvos laisvę kovojusių ir kentėjusių žmonių stiprybę, jų vilties ir tikėjimo galią. Atminimas, mane kasdien įpareigojantis darbais įprasminti ankstesnių kartų auką savo Tėvynei.

Skaudu, tačiau tamsiausią mūsų istorijos puslapį šiandien primena ne tik ši atmintina diena, bet ir Ukrainos dabartis. Rusijos agresija ir vėl niokoja taikių žmonių gyvenimus ir likimus. Pasaulyje nuo 1941-ųjų, rodos, pasikeitė viskas, tik ne agresorių noras laisvus žmones jėga supančioti tironijos grandinėmis.

Todėl šiandien, petys į petį stovėdami su kovojančia Ukraina, dalijamės ir jų liūdesiu, pykčiu, ir ryžtu. Kartu su broliais ukrainiečiais dalinamės ne tik istorinio neteisingumo kartėliu, bet ir bendru tikėjimu, kad kova už laisvę pasibaigs teisiųjų pergale.

Tikėtina, kad per ateinančius 82-ejus metus bus pamesti šimtai, o gal net tūkstančiai gilzėse laikomų prisiminimų. Išmirs ir šiaudadūšės komunistės mokytojos ir mokyklų direktoriai.

Nebebus ir didžiosios dalies mūsų.

Bet aš žinau, kad padarysiu viską, jog savo dukroms perduočiau mūsų šeimoje brangintus laisvės ir tiesos idealus, o jos juos perduos savo vaikams.

Šiandien, kiekvienas sau pažadėkime, kad neužmiršime tų, kuriems turime būti dėkingi, kad esame laisvi atversti ir parašyti naują nenugalėtos Lietuvos istorijos puslapį.

Tik taip teisingumo, laisvės ir tiesos idėjos išliks amžinomis.

Ačiū.