LRT laidų vedėja Ž. Kropaitė-Basiulė: „Nepanikuokit, dirbkit savą darbų, mylėkit Lietuvų ir remkit Ukrainų“

2023 m. birželio 14 d. pranešimas žiniasklaidai (Seimo naujienos ● Seimo nuotraukos ● Seimo transliacijos ir vaizdo įrašai)

Seimo kanceliarijos nuotrauka (aut. Ilona Šilenkova)

Politinės kalinės, tremtinės Onos Butrimaitės-Laurinienės anūkės, Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos laidų vedėjos Živilės Kropaitės-Basiulės kalba, pasakyta minėjime, skirtame  Gedulo ir vilties bei Okupacijos ir genocido dienoms atminti:

Gerbiamieji, kai maždaug prieš 15 metų pradėjau dirbti žiniasklaidoje ir ateidavo savaitgalis, kai turėdavome vieną vadinamąjį budintį korespondentą, kartais vykdavo tokios diskusijos, kur jį siųsti: ar į vienos iš partijų tarybų posėdį, ar į kokį nors ten pirtininkų suvažiavimą, ar paraleliai vykusį Ariogalos tremtinių susitikimą, būdavo balsų, vienas kitas, kur sakė: ką ten naujo jie pasakys – viską gi jau papasakojo.

Man, turinčiai partizanų ryšininkę, politinę kalinę, tremtinę, labai šviesią, dorą, beveik šventą močiutę, tai buvo labai skaudu, atrodė – palaukite, taigi tuoj tie tremtiniai išmirs, palaukite, ką jūs tada darysite, kur jūs tada siųsite savo korespondentą?!

Kai prieš daugiau nei metus parašiau knygą, kurioje močiutės klausiau apie karus ir sąžinę, ją perskaitę dažnai man sakydavo: matai, aš tai nespėjau pakalbinti savo senelių. Aš nesu niekuo geresnė, man pasisekė, aš susitariau su močiute, kad ji nenumirtų, kol knyga išeis, man pasisekė – ji ilgaamžė. Dabar jai 94 metai, ji viena gyvena Ignalinos rajone, Kaniukų kaime. Jos silpnesnės kojos, bet ji labai labai šviesaus proto ir šviesios širdies. Aš nesu niekuo geresnė, bet gal jums galiu būti kuo nors naudinga, nes galiu priminti, kaip yra svarbu fiksuoti, kaip yra svarbu kalbėti, nes jau labai daug girdėjau istorijų, kai apie karą istorijas šeimoje visi prisimena, bet staiga žmogaus nebėra ir paaiškėja, kad niekas nieko neprisimena.

Kai rašiau knygą, ne iš karto supratau, kad turiu viską daryti močiutės tempu. Būdavo su ja pasikalbu, ji sako: tu nuvęjai savą gyvenimą gyvynt, ė man gi vyskas iš naują raik išgyvynt. Kai močiutė kalėjo Zarasų tardymo izoliatoriuje, atėjęs tardytojas jai parodė nuotrauką su keturių išniekintų vyrų kūnais miestelio aikštėje, jis pirštais po vieną atidenginėjo tų žuvusių partizanų veidus ir močiutės klausė: šitą pažįsti? Ne, nepažįstu. Šitą pažįsti? Ne, nepažįstu. O šitas ketvirtas buvo mano močiutės jauniausias broliukas – partizanas, žuvęs šešiolikos. Jauniausias žuvęs partizanas, paskutinis jos brolis partizanas. Ji labai verkė ir sakė, kad tai buvo viena baisiausių akimirkų jos gyvenime, bet šiandien su manimi apie tai kalbėdama ji deda kitus akcentus. Ji pasakojo: žinai, tas tardytojas vaikščiojo po kamerą ir manęs klausė, kam reikėjo šitam jaunam berniokui eiti į partizanus? Žinai, Živile, maž anas tardytąjas bent kiek turėją sąžinęs? Aš labai greitai supratau, kad tai bendras politinių kalinių ir tremtinių bruožas: daug  labiau negu pagiežos savo baisiausiems kankintojams jie jaučia meilę Lietuvai.

Tada ir gavo močiutė savo bausmę – penkerius metus lagerio Irkutske, Teišete ir dešimt metų tremties Krasnojarske. Ir kai šiandien močiutė išgrista kokią paklydusią dūšelę sakant: ką tu mums, Lietuva, davei, ji labai susinervina ir iš karto žino, ką atkirsti: ė kū jūs davet Lietuvai?! Man atrodo, kad ji jau davė labai daug – visų pirma savo jaunystės ir prarastos paauglystės sąskaita patirtą žiaurios XX a. Vidurio Lietuvos istorijos liudijimą, šiandien mums leidžiantį labai gerai suprasti ukrainiečius.

Močiutė, beje, iki šiol prisimena ukrainietiškas dainas, kurias išmoko iš drauge su ja lageryje prieš daugiau nei 70 metų kalėjusių ukrainiečių. Mane visada tas stebina, ji taip pat duoda optimizmą, nepakeliamą, didžiulį optimizmą, ir tokį nebylų priminimą mums visiems, kaip turime branginti ir vertinti visus tremtinius, visus jus, politinius kalinius, žmones, kurie vienaip ar kitaip dalyvavo ginkluotame ar neginkluotame pasipriešinime, vien jau todėl, kad, man atrodo, jų visų meilė Lietuvai gal net didesnė negu mūsų visų likusių kartu sudėjus. Nes niekas niekas taip nemyli šitos šalies ir nenori jai gero.

Kai Rusija pradėjo savo brutalų karą prieš Ukrainą, mano močiutė, 94-erių bobulytė iš kaimo, suskambino visai giminei ir davė lygiai tuos patarimus, kuriuos po kelių dienų pradėjome girdėti iš kariuomenės ir iš psichologų: nepanikuokit, dirbkit savą darbų, mylėkit Lietuvų ir remkit Ukrainų. Tokie buvo jos patarimai. Kai močiutė išgirdo, kad yra kviečiama į Seimą, aš jai pradėjau pasakoti, ką daugmaž reikėtų pasakyti. „Nepasakak man, vaikela, žinau aš, kas raikia sakyt.“ Aš jai ir neaiškinsiu, aš jau labai gerai žinau, kad močiutėms reikia ne aiškinti, jų reikia klausyti. Močiutės yra istorija, močiutės yra sąžinė, močiutės yra meilė. Klausykime, fiksuokime, ką jos turi pasakyti apie baisius sovietų žiaurumus, apie tremtį. Siųskime korespondentus ten, kur dar likę gyvų istorijos liudytojų. Mylėkime Lietuvą. Remkime Ukrainą. O tiems, kas nespėjo užfiksuoti savo močiučių ir senelių pasakojimų, tegul šiandien kelias minutes mano močiutė pabūna mūsų visų močiute. Ačiū.