Seimo nario Armino Lydekos pranešimas: „Ar kultūra iš karantino išeis paskutinė?“

2021 m. vasario 1 d. pranešimas žiniasklaidai

Pandemijos skaičiai Lietuvoje krypsta į gerąją pusę. Jei situacija ir toliau rutuliosis optimistiškai, artėjame prie vadinamojo C scenarijaus (<500 atvejų 100 tūkst. gyventojų per 14 dienų), kuomet nuo griežčiausių ribojimų nacionaliniu mastu bus pereinama prie karantino priemonių labiausiai plitimą skatinančioms veikloms. Taigi, po truputį prasidėjo kalbos kur, ką ir kaip švelninti – pirmiau atidaryti slidinėjimo trasas ar manikiūro salonus? Be abejo, prioritetas – sveikata, švietimas, verslas. O kaip su kultūra?

Uždraudimas ir draudimų švelninimas yra skirtingi procesai. Įvedant griežtus ribojimus visuomenei reikėjo susitelkti, mobilizuotis, solidariai priimti suvaržymus, kad sergamumo kreivė neiškiltų aukščiau sveikatos apsaugos sistemos galimybių. Todėl dar rudenį į kultūros įstaigų prašymus leisti jiems veikti, prisitaikant prie naujų sveikatos apsaugos reikalavimų, atsižvelgta nebuvo ir kultūrininkai užsidarė kartu su visa šalimi.

Seimo kanceliarijos archyvo nuotr.

Šiandien procesas juda kita linkme – viruso puolimas atlaikytas, tačiau tam, kad neprarastume „persvaros“, švelninimai turi būti vykdomi palaipsniui. Mano nuomone, kultūros sektorius turėtų būti vienas pirmųjų eilėje, kuriems turi būti leista veikti. Ir ne tik dėl kultūros per se, o pirmiausia prisidedant prie visuomenės sveikatos būklės gerinimo ir pandemijos sukeltų padarinių likvidavimo – streso, psichologinės įtampos, depresijos. Vien pastarųjų rodiklių augimo tendencija kelia nerimą net ir psichologiškai stipriems žmonės.

Nemaža dalis kultūros įstaigų turi didžiules patalpas, žmonių srautai jose gana menki ir reguliuojami kur kas geriau nei šiuo metu veikiančiuose didžiuosiuose prekybos centruose, tad pasiekti net ir 20 kv./m vienam lankytojui nebūtų problema. Turbūt dar gerokai prieš pandemiją, daug kam yra tekę lankytis kino teatre, kuomet didžiulėje salėje sėdi vos keli žmonės ar lauko kino teatre, kuomet net nereikia išlipti iš automobilio. Muziejai, teatrai, galerijos irgi galėtų patekti į sąrašą įstaigų, kurios geba sudaryti lankytojams sąlygas, sumažinančias užsikrėtimą iki minimumo. Jei jos dar būtų aprūpintos termometrais ar papildomomis oro ventiliacijos priemonėmis, saugumas dar padidėtų.

Kol šalis sukaustyta, karantino kultūros sektoriui tenka guostis finansine parama. Kultūros ministerija kviečia pasinaudoti veikiančiomis finansinėmis priemonėmis: susiduriantys su sunkumais gali gauti subsidijas, stipendijas ar kūrybinių prastovų išmokas. Kaip ir kituose sektoriuose, vienkartines subsidijas galės gauti tos įmonės, kurių vidutinė mėnesio apyvarta sumažėjo bent 30 proc. Tačiau paramos pinigai yra tik viena medalio pusė.

Galima daug diskutuoti, kuri vartotojo teisė svarbesnė – nusipirkti dešros ar išgirsti smuiką, tačiau siūlau į situaciją pažvelgti ir iš kultūros kūrėjų perspektyvos. Negalėdamas kultivuoti savo veiklos kūrėjas po truputį praranda savo gebėjimus, krenta jo meistriškumas ir galiausiai žmogus gali susidurti su situacija, kuomet nebegali išgyventi iš savo veiklos, o tai baigiasi pašalpomis ar dar blogiau. Lėktuvų pilotai turi „palaikyti formą“ ir nuolat užsiimti savo profesine praktika, priešingu atveju – netenka kvalifikacijos. Tas pats ir kitose profesijose, įskaitant kultūros lauko žmones.

Žinoma, kol kas sveikatos apsauga išlieka mūsų visų rūpestis Nr.1, bet žvelgiant į ateitį turime matyti ir kitas sritis. Kultūros sektorius neturėtų likti paskutiniame valstybės vagone.

Daugiau informacijos:

Arminas Lydeka

Seimo narys

Kultūros komiteto narys

Liberalų sąjūdžio frakcijos narys

Tel. (8 5) 239 6725

El. p. [email protected]