Seimo nario Roberto Šarknicko pranešimas: „Išėjus Vytautui Kolesnikovui“

2021 m. spalio 7 d. pranešimas žiniasklaidai 

Alytaus miestas turi ne vieną garbingą asmenybę, kuri garsino miestą Lietuvoje savo prasmingais darbais, kaip antai kovotojas už Lietuvos laisvę Romas Kalanta; rašytojai: Jurgis Kunčinas, Anzelmas Matutis, Antanas Jonynas; gydytojas Stasys Kudirka; savanoris Artūras Sakalauskas ir kt. Prie šių paminėtų garbingų pavardžių galima paminėti ir alytiškį signatarą Vytautą Kolesnikovą.

1990 m. kovo 11 d. Aukščiausioje Taryboje dėti parašą ant svarbaus Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo dokumento buvo nepaprastai svarbu, bet tuo pačiu ir pavojinga. Rizikavo visi, nes nežinojo, kokia bus viso to pasekmė. Ko gero, dėl tos nežinomybės, tarp visų buvusių Aukščiausiosios Tarybos deputatų buvo ir tokių, nors ir nedaug, kurie pabūgo, susilaikė. Vytautas Kolesnikovas niekada neabejojo, kad tada atėjo lemtingas metas pasakyti „Taip“ mūsų laisvei, pasakyti ir išpildyti tėvų svajonę, kad kada nors būsime laisva tauta. Tai įvyko. Visa Lietuva nusidažė trispalvėmis, garsiai ar mintyse dainuodami su Justino Marcinkevičiaus žodžiais parašytą dainą „Laisvė“.

Seimo kanceliarijos archyvo nuotr.

Iš prigimties Vytautas Kolesnikovas buvo tylus žmogus, tačiau jo darbai kalbėjo už jį. Tai ir yra jo, kaip asmenybės, išskirtinumas. Iš Alytaus miesto teatro galerijos į paskutinę kelionę išlydėtas Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras Vytautas Kolesnikovas, pirmadienį buvo palaidotas Antakalnio kapinėse.

Vytautas su savo žmona Nijole buvo neatsiejami laisvės patriotai su kitais Alytaus garbingais žmonėmis, Sąjūdžio pradininkai kartu su šviesaus atminimo keramiku, Alytaus dailės mokyklos mokytoju Vytautu Ledu, Lietuvos kalvių kalviu Vytautu Jaručiu, Lietuvos Sąjūdžio Alytaus miesto skyriaus tarybos pirmininku Rimantu Liegumi ir kitais garbingais miesto piliečiais, kurių buvo daug ir kurie ėjo be baimės laisvės link. 

Vytautas apie laisvę pirmą kartą išgirdo dar būdamas mažas, kuomet girdėjo, kai apie prieškarinę nepriklausomą Lietuvą kalbėjo tėvai. Tačiau, kaip teigė pats Vytautas, pradėjęs domėtis, apie nepriklausomą Lietuvą daug informacijos sužinojo iš senelės Palukaitienės Michalinos, kurios namuose buvo nemažai prieškarinės literatūros – tai buvo gera pažintinė medžiaga apie tuometę Lietuvą. Vytauto senelis iš motinos pusės, Antanas Palukaitis, buvo kariuomenės savanoris. Skaitant šiuos faktus, tampa kone akivaizdu, kad Vytauto laisvė ir patriotiškumas yra paveldėtas, kad tokie buvo tiek jo tėvai, tiek seneliai. Todėl būtų keista, jei toks nebūtų buvęs ir jis. Ir buvo. Vytautas Kolesnikovas – vienas iš Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarų.

Po šio alytiškio signataro mirties iš jaunos kartos žmonių pasigirdo: „Kas jis toks?“ Tai privertė pamąstyti, ar mes netolstame nuo mūsų vertybinių asmenybių, kurių pavardės gali visiškai išeiti užmarštin. Ir tai, pasirodo, yra ne tik Alytaus, bet ir daugelio savivaldybių problema, kuomet jaunoji karta nežino savo krašto signatarų. Taip galimai nutinka dėl to, kad nepakankamai akcentuojame Kovo 11-osios „kaltininkų“ svarbą, turiu omeny, kad Kovo 11-ąją nėra minimos signatarų pavardės miestų aikštėse, apie juos nėra pasakojama pilietiškumo ar istorijos pamokose, ne visur yra memorialai mirusiems signatarams atminti. Tiesa, yra keletas savivaldybių, kur yra kelio nuorodos, tarkime, iki jų gimtinės arba gatvių ar skverų pavadinimai, kurie nori nenori automatiškai yra įsimenami visoms kartoms. Manau, kad pastarasis būdas būtų realiausias pagerbiant mūsų alytiškį, dailininką, paveldosaugos specialistą, signatarą Vytautą Kolesnikovą.

Planuoju, kad šiai idėjai įgyvendinti būtų galima sukurti darbo grupę mieste, kuri aptartų įvairias galimybes, kaip būtų galima įamžinti šią asmenybę mieste. Tai būtų garbė ne tik miestui, bet ir Lietuvai, ir jos istorijai formuojant jaunimui sąmoningumą saugoti valstybės vertybinius pamatus.

Daugiau informacijos:

Seimo narys

Robertas Šarknickas

Tel. (8 5) 239 6641

El. p. [email protected]