Seimo nario Česlavo Olševskio pranešimas: „Keletas pamąstymų po trumpos viešnagės Punske ir Seinuose“

2023 m. birželio 20 d. pranešimas žiniasklaidai (daugiau naujienų)

Seimo kanceliarijos nuotrauka

Vakar Lietuvos Respublikos Seimo delegacijos darbo vizito Lenkijoje metu įvažiuojant į Punską mus pasitiko lenkiškas-lietuviškas užrašas Puńsk-Punskas, kuris mane nepaprastai nudžiugino. Panašiai atrodė ir užrašai ant parduotuvių, kavinių. Gražu! Galima pajusti lietuviškumo dvasią! O svarbiausia, galima jausti, kad gyventojai vieni kitus gerbia.

Tautinės mažumos visada buvo, yra ir bus svarbi Lietuvos visuomenės dalis, prisidėjusi ne tik prie laisvės atgavimo, bet ir prie valstybingumo įtvirtinimo tarpukariu.    

Tautinės mažumos nekelia pavojaus Lietuvai – priešingai, jos yra aktyvios viešojo gyvenimo dalyvės ir pripažįsta valstybę kaip savo tėvynę, kuri leidžia joms išlaikyti ir mylėti savo kultūrą, kalbą, tradicijas. Deja, tačiau kartais tautinės mažumos Lietuvoje pasigenda tinkamo valdžios dėmesio.

Lietuvių kalbos inspekcija, siaurai aiškindama tautinės mažumos teisę viešai vartoti savo kalbą kompaktiškoje gyvenamojoje vietovėje (ypač tarptautiniu aspektu), reikalauja panaikinti kai kuriuos Vilniaus krašto vietovių topografinius pavadinimus, kurie greta oficialios valstybinės versijos pateikiami tautinės mažumos kalba.

Šiuo atžvilgiu verta turėti omenyje šiuos faktus.

Vilniaus regione lenkai sudaro apie 50 proc. visų gyventojų. Šis skaičius turėtų įpareigoti tinkamai elgtis su šiame rajone (regione) gyvenančiais lenkais pagal Lietuvos tarptautinius įsipareigojimus. Būtent dėl šios priežasties Lietuvos ir Lenkijos sutarties 13 straipsnyje numatyta, kad susitariančios Šalys įsipareigoja laikytis tarptautinių tautinių mažumų teisių apsaugos principų ir normų, visų pirma įtvirtintų Visuotinėje žmogaus teisių deklaracijoje, Tarptautiniuose žmogaus teisių paktuose, atitinkamuose ESBO dokumentuose ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje.

Be to, dokumente įrašyta, kad lenkų mažumai priklausantys asmenys, kurie yra lenkų kilmės arba pripažįsta lenkų tautybę, kultūrą ar tradicijas ir pripažįsta lenkų kalbą kaip savo gimtąją, turi teisę individualiai arba kartu su kitais savo grupės nariais laisvai, be jokios diskriminacijos reikšti, saugoti ir plėtoti savo tautinį, kultūrinį, kalbinį ir religinį tapatumą.

Vis dėlto, siekiant aiškesnio aiškinimo, dviejuose vėlesniuose sutarties straipsniuose buvo paaiškinta ir apibrėžta konkreti teisė laisvai vartoti tautinės mažumos kalbą privačiai ir viešai bei vartoti savo vardus ir pavardes tautinės mažumos kalba. Sutartyje tašką ant „i“ padėjo nuostata, kurioje aiškiai nurodyta, kad Šalys susilaiko nuo bet kokių veiksmų, kurie galėtų lemti tautinės mažumos narių asimiliaciją prieš jų valią (...).

Iki šiol dvikalbystė buvo leidžiama pagal Lietuvos tautinių mažumų įstatymą, kurio galiojimas 2010 m., praėjus 19 metų, nebuvo pratęstas. Tai beprecedentis atvejis Europos Sąjungoje, kai valstybėje narėje, kurioje gyvena daug tautinių mažumų, panaikinta joms numatyta teisinė apsauga. Tai akivaizdus teisinis regresas, prieštaraujantis ESBO ir Venecijos komisijos rekomendacijoms. Ir, svarbiausia, prieštarauja tarptautinės teisės dvasiai. Juk Lisabonos sutartyje taip pat daug dėmesio skiriama kultūros ir kalbų paveldo apsaugai, skatinant kalbų įvairovę kaip vieną iš pagrindinių Europos Sąjungos principų. Ši teisė Sąjungos piliečiams suteikiama Pagrindinių teisių chartijos 21 ir 22 straipsniais, o tai reiškia, kad bandymas įvesti tam tikros kalbos išskirtinumą yra Sąjungos pagrindinių vertybių apribojimas ir pažeidimas. Be to, pati kalbų įvairovės sąvoka Sąjungos teisėje apima oficialias kalbas, taip pat „bendras oficialias“ kalbas, regionines kalbas ir kalbas, kurios valstybėje narėje nėra oficialiai pripažįstamos.

Tas pats pasakytina ir apie Europos Tarybos tautinių mažumų apsaugos pagrindų konvenciją, kurią Lietuvos valdžios institucijos pasirašė ir ratifikavo be jokių išimčių. Tačiau, prieštaraudama tarptautiniams principams ir geriems papročiams, Lietuva neįgyvendino šio dokumento savo teisinėje sistemoje, nors Konvencijos 2 straipsnis įpareigoja Lietuvą ją įgyvendinti „gera valia“. O Konvencijoje aiškiai nurodyta, kad vietovardžiai, gatvių pavadinimai ir kiti viešo pobūdžio topografiniai ženklai mažumos kalba bus pateikiami ir tose vietovėse, kuriose tradiciškai gyvena daug tautinei mažumai priklausančių žmonių.

11 straipsnis

Teritorijose, kuriose tradiciškai gyvena daug tautinei mažumai priklausančių asmenų, Šalys, vadovaudamosi galiojančiais teisės aktais, įskaitant prireikus susitarimus su kitomis valstybėmis ir atsižvelgdamos į konkrečias jų sąlygas, stengiasi tradicinius vietinius pavadinimus, gatvių pavadinimus ir kitus viešo pobūdžio topografinius ženklus pateikti ir mažumos kalba, jei ten yra pakankamas tokių ženklų poreikis.

Pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją tarptautinės sutartys, kurias ratifikavo Lietuvos Respublikos Seimas, yra sudedamoji Lietuvos Respublikos teisinės sistemos dalis.

Be to, Lietuvoje galioja ir Tarptautinių sutarčių įstatymas, kurio 11 straipsnyje nustatyta: 11 p. Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių vykdymas

1. Įsigaliojusias Lietuvos Respublikos tarptautines sutartis Lietuvos Respublikoje privaloma vykdyti.

2. Jei įsigaliojusi ratifikuota Lietuvos Respublikos tarptautinė sutartis nustato kitokias normas negu Lietuvos Respublikos įstatymai, kiti teisės aktai, galiojantys šios sutarties sudarymo metu arba įsigalioja po šios sutarties įsigaliojimo, taikomos Lietuvos Respublikos tarptautinės sutarties nuostatos.

Tai pat verta pabrėžti kad Europoje integracijos modelis, taikomas autochtoninėms mažumoms, yra standartizuotas. Tokių mažumų kultūrinis, kalbos, švietimo, tikėjimo identitetas yra apsaugomas ypatingu būdu. Kiekviena Europos valstybė finansuoja anksčiau minėtus autochtoninių mažumų poreikius, sukuria jiems specialias privilegijas jų tautinių kalbų apsaugos srityje. Bent jau nuo paskutinio pasaulinio karo Europoje laikoma standartu (kuris buvo patvirtintas daugeliu tarptautinių dokumentų, tokių kaip Tautinių mažumų apsaugos pagrindų konvencija ar Europos korta dėl regioninių ir mažumų kalbų), kad autochtoninės tautinės mažumos savo kompaktiškoje gyvenamojoje vietoje turi teisę viešai vartoti savo gimtąją kalbą kaip pagalbinę greta valstybinės kalbos.

Tai pasireiškia rašant dvigubus topografinių objektų, gatvių ar gyvenviečių pavadinimus, vartojant šią kalbą vietinėse valstybės įstaigose ir t. t. Pripažinta, kad tai yra geriausias būdas siekiant garantuoti konkrečios tautinės mažumos kalbos apsaugą, kadangi tik viešas kalbos vartojimas suteikia garantijas išlikti kalbai kitoms kartoms. Pabrėžtina, kad tautinių mažumų kalbų šalinimas iš viešojo vartojimo yra jų neišvengiamo išnykimo pradžia.

Kita vertus, Europos valstybės pradėjo vesti pragmatinę politiką savo tautinių mažumų atžvilgiu, pripažindamos, kad jei konkreti tautinė mažuma jaučiasi saugiai (jei kalbame apie tautinį identitetą) ir patogiai savo Mažoje Tėvynėje, tai ji bus atviresnė ir draugiškesnė dominuojančios daugumos atžvilgiu. Lojalumas ir susitapatinimas su valstybe, kurioje gyvena tautinė mažuma, ir kalba nebus tuomet išankstine prievartos priemone, tik natūraliu poreikiu, tarpusavio pagarbos ir draugystės aktu.

Daugiau informacijos:

Seimo narys

Česlav Olševski

Tel. (8 5) 239 6337

El. p. [email protected]