Seimo nario E. Sabučio pranešimas: „Konservatorių reformos virsta prakeiksmu: ar bus daromos išvados?“

2023 m. birželio 23 d. pranešimas žiniasklaidai (Seimo naujienos ● Seimo nuotraukos ● Seimo transliacijos ir vaizdo įrašai)

Seimo kanceliarijos archyvo nuotrauka

Nutiko tai, ko buvo tikimasi iš jau ketvirto ir priešpaskutinio Respublikos Prezidento metinio pranešimo šioje kadencijoje. Valdančiųjų vykdoma politika įvardyta kaip paprasčiausia buhalterija, kai viskas matuojama tik excelinėmis lentelėmis, nuolat ieškant, kaip panaikinti kokią svarbią socialinę, bet pelno nenešančią funkciją ir visa tai įvardyti labiau populiariu žodžiu „optimizacija“. Šalies vadovo retorika pirmą sykį nuo jo prezidentavimo pradžios atrodė nedviprasmiška, tiesi ir, mano įsitikinimu, pakankamai griežta. Gitanas Nausėda pasisakė atvirai: dalis visuomenės nekantriai laukia galimybės kituose rinkimuose pakeisti neįtikusią dešiniųjų valdžią.

Šią citatą apskritai būtų galima įvardyti, kaip viso metinio pranešimo esmine žinute, atspindinčią tą valdančiųjų politiką, kurią jie vykdo jau beveik trejus metus.

Bet ar galima Prezidento kritikos strėles laikyti pagrįstomis? Ar tokioms aštrioms tezėms yra pagrindas? Žinoma, tokį G. Nausėdos pasisakymą Seimo tribūnoje galima tiesiogiai sieti su beprasidedančia prezidentine rinkimų kampanija, bet tai nekeičia akivaizdaus fakto, kad valdančių pusėje politika suprantama vienapusiškai, be konstruktyvių pokalbių ir konsensuso ieškojimų, nes dešinieji apskritai linkę vadovauti valstybei su šūkiu „mes viską žinome geriau“. Tačiau nenuneigiamas faktas yra tas, kad po visų skambių valdančiųjų frazių, ultimatumų mėtymosi, nuolatinių bandymų kaltę permesti kitiems, lieka paprasta ir aiški tiesa – noras bet kokia kaina išsaugoti savus, vengti atviresnių svarstymų ir aiškus politinės atsakomybės prisiėmimo stygius, nepatogias problemas sušluojant po kilimu.

Akivaizdu, kad valdantieji savo darbotvarkėje neranda noro būti kantresniais, mažiau bandyti kerštauti politiniams oponentams bei pagaliau atsisukti į Lietuvos visuomenę. Tai pastebėjo ir Prezidentas, pabrėždamas nuosaikesnės diskusijos trūkumą. Ir tai puikiai iliustruoja Seimo valdančiųjų dar vykdomos ar tik inicijuojamos reformos – sveikatos, švietimo ir mokesčių.

Turėdamas esminių pastabų mokesčių pertvarkai, G. Nausėda visgi didžiausią dėmesį skyrė sveikatos sistemos padėčiai, kuri „nėra gera ar net patenkinama“, o įvykdyta sveikatos apsaugos reforma buvo įvardyta kaip prakeiksmas. Tai, bene, įsimintiniausia vieta iš parlamente skaityto pranešimo. Paženklinta nenoru šnekėtis, atviriau diskutuoti ir praktiškai buldozeriniu principu Seime prastumta sveikatos priežiūros įstaigų tinklo pertvarka esminių permainų neatneša. Priešingai. Poliklinikose, ligoninėse sumažėjusių eilių nematyti, žadėtas didesnis sveikatos paslaugų pasiekiamumas taip pat neateina, o greitesnės pagalbos žmonėms reikia laukti dar ilgiau.

Įspūdingai atrodo sveikatos sistemos pertvarkai skirta suma – jai finansuoti suplanuota skirti per 700 mln. eurų Europos Sąjungos ir valstybės biudžeto lėšų. Šimtamilijoninis finansavimas numatytas, o rezultatų nėra. Nesinori tikėti, kad sveikatos reforma taps tik pinigų įsisavinimo projektu, be jokios juntamos naudos Lietuvos gyventojams.

Žvelgiant iš kitos pusės, nereikėtų stebėtis dėl akivaizdžių ligoninių reformos ydų. Sveikatos apsaugos ministerijos (SAM) nesugebėjimas tinkamai paruošti pertvarkos krypčių, rodiklių ir aiškių įgyvendinimo veiksmų nebuvimas badė akis nuo pat pradžių. Net Valstybės kontrolės išvados buvo negailestingos: SAM, vykdydama sveikatos priežiūros tinklo reformą, neparengė susisteminto dokumento, kuriame būtų surašytos planuojamos pertvarkos kryptys, konkretūs tų krypčių įgyvendinimo veiksmai ir jų terminai. Trumpiau tariant – nebuvo ir nėra bendro plano, kuris parodytų tikslias pertvarkos kryptis ir kaip viskas turi atrodyti po jos, vis dar trūksta komunikacijos su sveikatos priežiūros įstaigomis, jos iki šiol paliktos nežinomybėje, o kartu su jomis – ir Lietuvos gyventojai. Deja, sveikatos apsaugos ministras, vietoje to, kad pripažintų šiuos akivaizdžius faktus, besiteisindamas iš esmės sako netiesą. Jo teigimu, sveikatos sistemos reforma vyksta pagal planą (kurio nėra ir niekada nebuvo). Dar daugiau, jis leidžia sau pamąstyti, kad galbūt visos sveikatos priežiūros įstaigos galėtų tapti pavaldžios valstybei. Tokių minčių viražų iki šiol sau neleido nė vienas prieš tai buvęs sveikatos apsaugos ministras. Toks išsisukinėjimas ir netikėti minčių šuoliai eilinį sykį akivaizdžiai atskleidžia, kad sveikatos apsaugos sistemoje procesai paleisti savieigai. Šio neveiksnumo aukomis ir toliau lieka gydymo įstaigų pacientai.

Ne tik sveikatos sistemos pertvarkoje, bet ir daugelyje kitų sričių matomas didžiulis konservatorių noras viską matuoti tik per finansinę prizmę. Prezidento žodžiais, buhalterinė eilutė – dar ne viskas, nes žmonėms privalu kurti ne tik finansinę, bet ir socialinę vertę. Skaitydamas metinį pranešimą, G. Nausėda pagrįstai nuogąstavo dėl švietimo komercializavimo. Kaip ir ligoninių reforma, Tūkstantmečio mokyklų programa ir šiuo metu vykdomas mokyklų tinklo kriterijų peržiūrėjimas bent jau kol kas atrodo kaip dar viena reforma, skirta pirmiausia europiniams pinigams įsisavinti, o ne vaikų mokymosi sąlygoms ir kokybei pagerinti. Net neabejoju, kad sulaukę abiturientų egzaminų rezultatų (greičiausiai panašių kaip ir praėjusiais metais), valdantieji tikrai ras ką apkaltinti: kaltais liks mokytojai, mokyklos ir patys abiturientai, bet tik ne Švietimo, mokslo ir sporto ministerija.

Svarbu suprasti, kad visiems prieinamas kokybiškas švietimas turi didelę įtaką regionų plėtrai. Atokiau nuo Vilniaus gyvenantiems žmonėms svarbus visų viešųjų paslaugų prieinamumas – tiek švietimo ar sveikatos, tiek susisiekimo srityse. Itin taikli Prezidento pastaba dėl vis sunkesnio gyvenimo regionuose privertė ne juokais krūptelėti daugelį parlamentarų, sėdinčių dešinėje plenarinių posėdžių salės pusėje. G. Nausėda buvo tiesus: ten, kur nėra kokybiškų sveikatos, švietimo, socialinių, kultūrinių paslaugų, nėra viešojo transporto, nėra ir nenumatoma investuoti į infrastruktūrą – nebus ir žmonių. Jeigu ir toliau bus tęsiama tokia „regioninė politika“, šios vietovės bus pasmerktos sunykti.

Jeigu nežinomybė dėl pertvarkos medicinoje, sunkiai suvokiama švietimo reforma tikrai neprideda sveikatos atskiriems regionams, šios pertvarkos sunkiai leidžia kvėpuoti ir visai Lietuvai.  Mūsų šalis priversta sunkiau kvėpuoti dulkėmis ir dėl prastėjančios kelių būklės. Situacija šalies keliuose vis dar negerėja, o dėl akivaizdžiai per mažo finansavimo – artimiausioje ateityje neįmanoma tikėtis ne tik ryškaus proveržio, tačiau matysime vis daugiau griūnančių tiltų, duobėtų ir netaisomų regioninių ir kitų kelių. Galime kiek tik norime kaitalioti Kelių priežiūros ir plėtros programos sąmatos eilutes, garsiai kalbėti ir apgailestauti, ginčytis apie prioritetus, bet norint realiai pasiekti kokybinio ir pastebimo pokyčio apleistame susisiekimo sektoriuje, reikalingas tik vienas esminis pakeitimas – didinti lėšas kelių priežiūrai. Tą opozicija ir siūlė, pats asmeniškai teikiau ne vieną įstatymo pakeitimą, kad investicijos į kelius didėtų sparčiau, taip kaip buvo registruotos pataisos ir dėl sveikatos priežiūros tinklo pertvarkos, kad jos bent kiek amortizuotų drastiškas SAM siūlomas priemones ir apsaugotų pažeidžiamiausius valstybės piliečius.

Deja, valdantieji nė nesileido į kalbas – iškart viską atmetė, net neleidžiant pradėti svarstymų.

Metiniame pranešime atkreiptas dėmesys ir į kitus ekonominius bei socialinius skaudulius, kurie viešojoje erdvėje pakartoti ne kartą. Prie jų jau nebegrįšime, tačiau akivaizdu tik viena, kad  valdantiesiems vis dar svarbiau yra „gražios“ finansinės ataskaitos, bet ne geresnės sąlygos žmonėms. Ir artimiausiu metu dėti viltis, kad jų požiūris pasikeis, tikriausiai neverta.

Daugiau informacijos:

Eugenijus Sabutis

Seimo Lietuvos socialdemokratų partijos frakcijos seniūno pavaduotojas

Tel.: (8 5)  239 6979, mob. 8 698 42 633

El. p. [email protected]