Tautodailininkės Vilhelminos Raubaitės-Mikelionienės paroda „Tradicijos dabartyje. Iš mamos dukrai...“ (II RŪMAI, laisvas įėjimas nuo upės pusės)

2022 m. balandžio 19 d., pranešimas žiniasklaidai

2022 m. balandžio 20 – gegužės 3 dienomis Seimo II rūmų parodų galerijoje (laisvas įėjimas nuo upės pusės) Seimo narės dr. Agnės Širinskienės iniciatyva eksponuojama tautodailininkės Vilhelminos Raubaitės-Mikelionienės paroda „Tradicijos dabartyje. Iš mamos dukrai...“. Parodos pristatymo renginys – balandžio 20 d. 16 val.

Motinos dienai skirta paroda, kurioje savo darbus – šiaudinius sodus ir riešines –pristato ateitininkė, tautodailininkė Vilhelmina Raubaitė-Mikelionienė. Šiaudiniai sodai ir riešinės įvertinti Tautinio paveldo sertifikatu. Vilhelmina rengia parodas, veda mokymus, rekolekcijas, edukacijas mokiniams ir suaugusiems.

Vilhelmina Raubaitė-Mikelionienė apie save:

Mano mezgimo istorija prasidėjo kai man buvo gal 6 metai, o gal ir anksčiau. Labai gerai neprisimenu kada virbalus paėmiau į rankas, bet tai buvo viena iš žaidimo formų, kai lėlėms mezgiau drabužius. Kodėl taip anksti? Gyvenau Zarasuose. Mano mama augino avis, verpė siūlus, mezgė. Žiemos vakarais dar ateidavo mamos dvi seserys, kurios taip pat atsinešdavo mezginius. Man buvo smagu dalyvauti pokalbiuose ir labai norėjau, kaip ir jos mokėti megzti. Išmokau. Mokyklos metais jau mezgiau ne tik sau.

Riešines pradėjau megzti maždaug prieš 15 metų. Labai norėjau nusimegzti sau ir tai buvo geras motyvas domėtis tradicija ir išmokti. O kai išmokau „technikos“ tada prasidėjo kūryba. Ir visada namuose po ranka yra siūlai, karoliukai ir virbalai.

Šiaudiniais sodais pradėjau domėtis studijų metais. Paskatino mane draugai iš Kauno Petrašiūnų parapijos, nes buvo labai aiški priežastis – vieni mūsų draugų rengėsi vestuvėms ir kilo mintis padovanoti šiaudinį sodą. O kadangi man sekdavosi rankdarbiai, tai buvo aišku, kad aš padarysiu sodą. Gerai, kad mintis atsirado vasarą, kai buvo galima prisirinkti šiaudų. Tada mama pradėjo pasakoti, kad vaikystėje puošdavo eglutes šiaudiniais žaisliukais. Tėtis pradėjo rodyti kaip pinamos skrybėlės. Labiausia mane pagavo šiaudinių sodų ir eglutės žaisliukų rišimas.

Savo kūryboje stengiuosi išlaikyti tradicijas, kurias atsinešame iš savo protėvių, tačiau svarbiausia, kad tradicija būtų gyva ir naudojama šiandien. Mes šiais laikais taip pat kuriame tradicijas, kurias perims ateities kartos. Labai džiaugiuosi, kai mano kūriniai iškeliauja į naujus namus ar randa riešus, kuriuos šildo ir puošia. Organizuoju dirbtuves moksleiviams ir suaugusiems ir turiu viltį, kad kažkam suvirpės širdis ir norės labiau pasinerti į tautodailės subtilybes.

Daugiau informacijos:

Informacijos ir komunikacijos departamento

Ryšių su visuomene skyriaus vyriausioji specialistė

Asta Markevičienė, tel. (8 5) 239 6202, el. p. [email protected]