Irenos Skomskienės prisiminimai

Aš liudyju istorijai

Už dalyvavimą šiame mitinge buvau  a t l e i s t a  iš darbo, bet kaip nekeista, nuslepiant politinį motyvą ir sufabrikuojant man kaltinimą neva už kažkokias pravaikštas.

Tai buvo Kultūros ministerijai pavaldi įstaiga, kurioje dirbau 14 metų. Dirbau Respublikinių Dainų švenčių repertuaro formavimo darbą. Kadangi tai buvo ideologinė įstaiga ir aš vienintelė iš viso gausaus kolektyvo išdrįsau nueiti į disidentų renginį,- įstaigos vadovai turėjo daug nemalonumų dėl to, jiems teko aiškintis CK biure ir Kultūros ministrui. Taigi buvo nutarta mane pamokyti. Mano teismas – viso kolektyvo valia - nutarimu,- buvau pasmerkta už viską apskritai ir už nieką konkrečiai /taip man atrodė/ ir už kažkokias pravaikštas/ ir labai blogą mano elgesį su „visais“. Taigi už charakterį, bet ne už darbą. O apie mitingą – nė žodžio, nors absoliučiai visi žinojo tikrąją priežastį. Koks buvo pasimetimas ir baimė valdančiųjų tarpe, kad net bausdami išsisukinėjo nuo politinio skersvėjo. Mitingas sudrebino visą sovietinę nomenklatūrą, todėl ir mano teismas žvelgiant dabarties akimis – gyva humoreska.

Mano „teisėjams“ buvo labai nemalonu kalbėti, kurti mano nuodėmes, bet jie prisivertė tą daryti, todėl jie kalbėjo nedrąsiai, užsikirsdami , kosėdami ir kitaip „negaluodami“. Melagingus parodymus teigdami mano bičiuliai buvo daugiau pažeidžiami morališkai negu aš – visko „kaltininkė“ Bet svarbiausia – jie visi manęs atsiprašė po kiek laiko sutikę mane mieste, troleibuse ar teatre. Nė ant vieno iš jų nepykstu. Bet iki šiol tebegalvoju, kad reikėtų sukurti radio vaidinimą – humoreską „Po mitingo“. Manau, kad tokia forma TIESOS SAKYMAS dabarty, – gali būti veiksmingas griaunant tai, ką taip neryžtingai daro mūsų valdžios vyrai.

Kiekvienas istorinis sąjūdis gimsta ant nuožmių sąlygų ir mes tą patyrėme. Neišsiugdėme asmenybių, nes tautinės sąmonės stoka užkerta kelią aukštesnei – valstybinei sąmonei – be kurios nėra ateities. O aš ja taip tikėjau stovėdama mitinge prie Adomo Mickevičiaus paminklo.

Reiškiu pagarbą visiems 1987 m. mitingo organizatoriams, jų rėmėjams ir dalyviams. Kad ir kaip rūsti nūdiena, aš vis tiek tikiu geresne ateitimi.