Ramunės Jurkuvienės-Butkevičiūtės prisiminimai

Jau savaitė, kai iš lūpų į lūpas eina gandas, kad čia vyks mitingas, kuriame žmonės pasmerks slaptąjį Stalino-Hitlerio suokalbį, okupacijos Lietuvoje prielaidą. Okupuotoje Lietuvoje mitingas prieš okupaciją! Ruošiausi į jį, suprasdama, kuo gali tai baigtis. Galimybių daug… Gal suims, gal šaudys, gal išmes iš darbo, o gal „tik“ sumuš… Mitingas vyks Adomo Mickevičiaus aikštėje, kuri yra tarsi pusiasalyje – apsupta Vilnelės upe. Vienintelė sąsaja su Vilniumi-kelios gatvelės ir tos pačios užblokuotos KGB automobiliais.

Einu gatvele, vedančia link aikštės. Įtampą didina pabrėžtinai garsiai užsidarantys langai ir durys. Užsirakinama, kad susidorojimo su mitinguotojais atveju negalėtų koks nors bėgantysis įšokti pro duris ir taip išvengti smūgių ar kažko panašaus. Čankt, čankt… skamba užraktai, o mes einame. Šalia manęs, politinio kalinio dukters, Sibire gimusi mano draugė. Paskui ją eina jos vyras ir vedasi du paauglius sūnus. Priekyje ryžtingai nusiteikusi eina porelė. Įsukant į aikštę, gatvę užtveria KGB automobilis. Mergina, jį pamačiusi, pradeda šaukti: „Ne, ne, neisiu, bijau!“, puola į isteriją. Vaikinas glosto ją, ramina, o ji tik šaukia, nors jos tikrai niekas neverčia ten eiti. „Viena jau krito“ – praskrieja mintis. Aš dirsteliu į draugę, ji į mane, kilsteliu galvas ir paspartinam žingsnį. Kas verčia mane eiti, kai žinau, kad rizikuoju savo karjera, laisve, gal net gyvybe? Mano nuostata: „Nesusitaikysiu su okupacija, kad ir kiek man tai kainuotų. Bent savo viduje išliksiu laisvu žmogumi“.

Mes jau aikštėje. Gatveles, kuriomis į aikštę suplaukė žmonės, jungia remontuojamas namas. Senas, daugiaaukštis, vietoje langų – kiaurymės. Žvilgteliu į jį: šiandieną jis „apgyvendintas“. Iš kiaurymių kyšo videokameros. Aišku, KGB fiksuoja visus ir kiekvieną. Po to aukštų KGB karininkų ir eilinių armija aiškinsis, nagrinės, užfiksuotus buvusiuosius, taikys mums represijas, pelnysis sau apdovanojimus… Bet dabar mes stovime. 12-ta valanda.. Įtampa pasiekia maksimumą. Stingdanti tyla. Ar išdrįs kas prabilti tokioje apsuptyje, įbauginti tos gausybės represijų, kurios teko mūsų šaliai? Išdrįso… Ant kažko pasilypėjusi Nijolė Sadūnaitė kiek galėdama garsiau pradeda kalbėti. Tiesą… Jaučiuosi kaip suparalyžuota, ausyse spengia, akyse susilieja vaizdas… Mačiau drąsių žmonių, bet tokio drąsumo neįsivaizdavau. Kada gi paleis tą automato seriją? Nieko, tylu, mitingas vyksta toliau.

Ir staiga, atrodo, pradeda aižėti kažkokia baisi okupacijos tamsa. Kažkas prasiveržia žmonėse: vienas po kito lipa kalbėtojai, atsiranda iš trijų kaspinų paskubomis sukomponuota trispalvė – tarsi nepriklausomos Lietuvos vėliava. Kiekvienas šalia stovintis – tarsi brolis, gal net dar artimesnis. Niekas nebekreipia dėmesio nei į videokameras, nei į KGB automobilius. Šitoje aikštėje, šitame žemės lopinėlyje mes jau laisvi, o kas bus iš čia išėjus – nesvarbu, tiesiog nereikšminga, lyginant su tuo laisvės pojūčiu!

Tarp žmonių vaikšto kažkokie jaunuoliai, kramtantys gumą, nuobodžiaujančiomis akimis. Prieina netoli manęs, netaisyklinga rusų kalba klausia šalia stovinčio vaikinuko: „Kodėl jūs čia susirinkote?“ Vaikinas giliai atsikvepia ir iškošia: „Laisvės! Laisvės norime“. Po to nuobodžiaujanti mergina su mikrofonu rankose laužyta rusų kalba užklausia antro klausimo: „Kakovo sorta svobody vy chotite?“ („Kokios rūšies laisvės jūs norite?“). Mes netekome žado. Tai buvo žurnalistai iš Vakarų.

Pirmą kartą gyvenime aš susidūriau su klausimu, ką aš įdedu į sąvoką „laisvė“. Kas yra laisvė buvo „savaime suprantama“ ir mums, ir tiems, esantiems kitoje barikadų pusėje. Klausimas galėjo kilti tik apie tai – galima ar draudžiama jos siekti, apsimoka ar ne tai daryti. Bet niekas neklausė apie laisvės rūšį. Kokios rūšies laisvės aš noriu,

– kai nežinau, šaudys mane ar ne vien už tai, kad aš atėjau į šią aikštę?

– Kai būsiu baudžiama ir niekinama vien dėl to, kad pasakiau tai, ką galvoju ar tik galva palinksėjau, kai kitas tai sakė?

– Kai valdžios pareigūnai be jokio paaiškinimo galėjo bet kurį iš mūsų paimti į mašiną ir vežioti nežinomais miško keliais ir gąsdinti, kad nužudys (tai jie darė aktyviausiai mitinge kalbėjusiems).

Šitame kontekste klausimas „Kokios rūšies laisvės jūs norite?“ skambėjo tiesiog šventvagiškai.

Po mitingo visi valstybiniai-okupaciniai laikraščiai (kitų nebuvo, išskyrus pogrindinius) pasmerkė susirinkusiuosius. Kai kuriuos mitingo dalyvius išmetė iš darbo, kai kam iš kalbėjusiųjų grasino susidorojimu. Po metų tame pačiame Vilniuje jau vyko daugiatūkstantinis mitingas ir niekas nebebandė jo sutramdyti. Plevėsavo trispalvės Lietuvos vėliavos, kurios 50 metų buvo griežčiausiai draudžiamos. Po dviejų metų milijonas Lietuvos gyventojų išėjo į žymųjį Baltijos kelią, o po trejų – jau gyvenome išsvajotoje Nepriklausomoje Lietuvoje.

Šiandieną aš jau kitaip matau tąsyk užduotą klausimą: „Kokios rūšies laisvės jūs norite?“

Jis nebežeidžia manęs. Aš vis aiškiau suprantu, kad jau tada, stovėdami tą atmintiną dieną aikštėje mes skirtingą turinį dėjome į šią sąvoką. Ne visada mes patys suvokėme, kokį turinį talpiname šiame žodyje. Vieniems tai reiškė asmeninę gerovę, kitiems – teisę į nuosavybę, dar kitiems – galimybę naudotis privilegijomis. Buvo žmonių, kuriems laisvė siejosi su  realiu  kiekvieno žmogaus orumo gerbimu, teise į saviraišką, tautinę kultūrą, tradicijas, bendrą darbą Tėvynės labui. Aš norėčiau būti prie pastarųjų.

Iš: alkas.lt