Juliaus Sasnausko prisiminimai

 Mitingas prie Adomo Mickevičiaus paminklo turi savo priešistorę. Tai grupės disidentų 1979 metų vasarą suorganizuotas pirmasis tuometinėje Tarybų Sąjungoje viešas pareiškimas dėl Molotovo-Ribentropo pakto slaptųjų protokolų, nulėmusių Baltijos šalių okupaciją ir aneksiją. Prieš tai pogrindžio „Aušra", vėliau „Vytis" buvo paskelbę tų protokolų tekstus, išverstus iš Anglijoje išleisto Rėjaus dokumentų rinkinio. Ieškodami krypties, atramos savo disidentinei veiklai, buvome nusprendę, jog Molotovo-Ribentropo paktas yra pagrindinis mūsų koziris, svarbiausias juridinis, propagandinis ir moralinis argumentas prieš Lietuvos okupacinę valdžią. 1979-ųjų rugpjūčio mėnesį kaip tik sukako 40 metų nuo pakto pasirašymo. Pogrindyje veikusios Lietuvos laisvės lygos žmonės nutarė ta proga parengti viešą pareiškimą, reikalavimą nutraukti Baltijos šalių okupaciją.

Mus palaikė keletas estų ir latvių. Įdomi šio dokumento parašymo istorija. Parengę pirmąjį variantą, drauge su Antanu Terlecku vežėme jį Estijon pasirašyti tenykštiems disidentams. Išlipę iš traukinio Tartu mieste, turėjome laisvo laiko, todėl užsukome į knygyną. Ten Antanas Terleckas prisipirko visokios propagandinės literatūros. Neturėdami ką veikti, susėdę parke ant žolės ėmėm tas knygas vartyti ir viename tarptautinės teisės vadovėlyje aptikome labai vertingų teorinių pastabų apie okupaciją, aneksiją, demokratinius rinkimus ir t.t. Žodžiu, tai buvo tai, ko trūko pirmajam pareiškimo variantui – būtent konkretumo ir teisinės argumentacijos.

Antanas Terleckas čia pat perrašė turėtą tekstą. Išėjo labai stiprus, rimtas dokumentas. Jis vėliau buvo pavadintas „45-ių pabaltijiečių memorandumu". Ne taip paprasta buvo surinkti tuos 45 parašus, kadangi Memorandumo tonas buvo labai griežtas. Netgi tokia drąsi moteris kaip poetė Ona Lukauskaitė-Poškienė, Helsinkio grupės narė, sakė, jog saugumas suimsiąs visus, kurie pasirašys. Žinoma, panašiai ir atsitiko po kelių mėnesių. Bet darbas buvo atliktas. Ir svarbiausia, kad 45-ių pabaltijiečių reikalavimus savo parašu parėmė akademikas Andrejus Sacharovas. Dokumentas turėjo platų tarptautinį atgarsį. Ir Lietuvoje vis stiprėjo opinija, kad 1940-aisiais metais jokios socialistinės revoliucijos ir tarybų valdžios atkūrimo nebuvo, kad tapome dviejų tironų, dviejų imperijų auka. Taigi turint tokią patirtį, tokį pagrindą, buvo visai logiška, praėjus aštuoneriems metams, jau ne tik viešu raštu, bet ir viešu mitingu pareikšti savo protestą prieš besitęsiančią Lietuvos okupaciją. Prisimenant 1987-ųjų rugpjūčio 23 dieną, man dabar reikšmingesnis atrodo ne pats mitingas, bet prieš tai buvęs įvykis. Tą sekmadienį 10 vai., kaip visuomet, susirinkome Mišių Šv. Mikalojaus bažnyčioje. Joms visada vadovaudavo kun. Stanislovas Valiukėnas, Vilniaus krašto lietuvis patriotas, o tai yra ypatingi žmonės. Šv.Mikalojaus bažnyčioje tuomet rinkdavosi ne šiaip sau sekmadienių katalikai. Taigi prasidėjo Mišios, kunigas persižegnojo, pasveikino žmones, prisiminė Jėzaus žodžius apie Bažnyčią, kurios pragaro vartai nenugalės. Paskui staiga nutilo ir parpuolė čia pat ant altoriaus laiptų. Po kelių minučių jau buvo miręs. Širdis trūko. Nes turėjo širdį sugraudintą ir nužemintą. Rūpindavosi kaliniais, net į teismus eidavo. Mane patį globojo po suėmimo kalėjime ir tremtyje, Jo dėka rinkausi kunigystę. Tą lemtingą rugpjūčio sekmadienį, kaip vėliau sužinojau iš jį globojusios sesers vienuolės, kun. S.Valiukėnas rengėsi per Mišias paskelbti apie mitingą prie A.Mickevičiaus paminklo ir paraginti žmones jame dalyvauti. Mirė tų žodžių nepasakęs, tačiau daugelis jo mirtį supratome kaip ženklą. Kaip padrąsinimą, kaip kvietimą nepabūgti, nepasitraukti.

Po Mišių eidami senamiesčio gatvėmis prie Adomo Mickevičiaus paminklo, su gėlėmis, su juodais kaspinais, žinojome, kad tai šventas žygis. Turbūt nė kulkos nebūtų sustabdžiusios žmonių. Visur stovėjo milicijos būriai, zujo čekistai, tačiau jie nesiryžo užstoti kelią. Gal toks buvo nurodymas. Kai atėjome prie paminklo, ten buvo tuščia. Keliasdešimt žmonių iš tolo stebėjo, laukė, kas bus toliau. Gal iškart visus suims, gal muš bananais ar šaudys. Niekas nežinojo, kaip elgsis milicija ir saugumiečiai, nors jau buvo „perestroikos" pradžia, jau buvo įvykę pirmieji protesto mitingai Rusijoje ir Latvijoje. Visiems pasidarė drąsiau, kai prabilo Nijolė Sadūnaitė, paskui Robertas Grigas. Nejučia išsiveržė Lietuvos himno posmai, galingas skandavimas „Laisvę Lietuvai". Paskui komunistų spauda rašė, kad nacionalistų bei klerikalų atplaišos surengė provokaciją prieš darbo žmones. Kombainams riedant į kovą už naują derlių, jie, girdi, purvais drabstė socializmo pasiekimus. Keletą mėnesių po mitingo truko tikra raganų medžioklė. Naktinės gaudynės automobiliais, vieši pasmerkimai darbo kolektyvuose, net fizinis smurtas. Tik jau neįmanoma buvo užgniaužti žmonių ryžto kovoti iki galo, iki pergalės.

Pirmasis kelių drąsuolių būrelis prie A.Mickevičiaus paminklo virto šimtatūkstantine minia Vingio parke, minint 50-ąsias Molotovo-Ribentropo pakto metines. Deja, ten jau neišgirdome kalbant nė vieno iš tų, kurie organizavo pirmąjį mitingą. Ir šiandien buvę kolaborantai bei komunistų dvaro trubadūrai vaikšto pasidabinę medaliais, o Nijolė Sadūnaitė neturi netgi nuosavo kampo. Tokia likimo ironija. O gal logiškas gyvenimo tęsinys kaip ir kun. S.Valiukėno mirtis, tapusi naujos gyvybės užuomazga.

SSI: [SOCIALINIŲ STUDIJŲ INSTITUTO INFORMACINIS BIULETENIS]
VILNIUS, 1994 M. SPALIO 20 D., NR. 24(42).

© LIETUVOS LAISVĖS LYGA: NUO „LAISVĖS ŠAUKLIO“ IKI NEPRIKLAUSOMYBĖS. Antra knyga. [Sudarytojas ir redaktorius G.Šidlauskas]. – Vilnius: leidykla „Naujoji Matrica“, 2006. – 134-136 p.