Povilas AKSOMAITIS (1938 03 29–2004 08 23)

Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras 

1938 m. kovo 29 d. – gimė Kauno priemiestyje, Muravos kaime.

1941 m. birželio 14 d. – vos 3 metų, kartu su šeima ištremtas į Kamenio miestą Barnaulo rajone, Altajaus krašte.

1946 m. – grįžo į Lietuvą.

1946–1956 m. – mokėsi Kauno 22-ojoje vidurinėje mokykloje, Kauno 8-ojoje vidurinėje mokykloje (dabar – Kauno „Saulės" gimnazija). 

1956–1961 m. – studijavo Lietuvos žemės ūkio akademijoje (dabar – Vytauto Didžiojo universiteto Žemės ūkio akademija), Hidromelioracijos fakultete.

1961–1990 m. dirbo Lietuvos hidrotechnikos ir melioracijos mokslinių tyrimų institute Kėdainių priemiestyje Vilainiuose.

1961–1963 m. – Lietuvos hidrotechnikos ir melioracijos mokslinių tyrimų instituto jaunesnysis mokslinis bendradarbis, 1963–1966 m. – instituto aspirantas, 1966–1968 m. – vyresnysis bendradarbis, 1968–1975 m. – skyriaus vedėjas, 1975–1977 m. – sektoriaus vadovas,  1977–1990 m. – Drėkinimo skyriaus vadovas.

1967 m. gegužės 30 d. – apgynė žemės ūkio mokslų daktaro disertaciją „Lietinimo sistemų tyrimas drenuotuose mineraliniuose Lietuvos dirvožemiuose". 

1988 m. aktyviai įsitraukė į Sąjūdžio veiklą: 1988 m. – išrinktas į Kėdainių rajono Sąjūdžio tarybą, dalyvavo Sąjūdžio Steigiamojo Seimo darbe, 1988 m. lapkričio 26 d. išrinktas „Tremtinio" klubo Kėdainių skyriaus tarybos pirmininku.

1990 m. vasario 24 d. – išrinktas į Lietuvos Respublikos Aukščiausiąją Tarybą-Atkuriamąjį Seimą Šėtos rinkiminėje apygardoje Nr. 88 (Kėdainių rajone).

1990–1992 m. – Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo deputatas. 1990 m. kovo 11 d. balsavo už Lietuvos Respublikos Aktą „Dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo“. Nuo 1990 m. kovo 20 d. – nuolatinės  Agrarinės komisijos narys, nuo 1990 m. gegužės 4 d. – Aukščiausios Tarybos sesijos balsų skaičiavimo grupės narys.

Nuo 1992 m. vasario 6 d. – priklausė Sąjūdžio deputatų santaros frakcijai.

1992 m. – kandidatavo Seimo rinkimuose.

1993–1995 m. – Tėvynės sąjungos (TS-LKD) Kėdainių skyriaus tarybos pirmininkas.

1995–1997 ir 1997–2000 m. – Kėdainių rajono savivaldybės Tarybos narys, TS-LKD frakcijos seniūnas.

2000 m. – pasitraukė iš TS-LKD, rinkimuose atstovavo Tėvynės liaudies partijai, tačiau į Kėdainių rajono savivaldybės tarybą nebepateko.

1994–2000 m. – Lietuvos sportinės žūklės klubų lygos steigėjas, prezidentas.

Parašė per 100 mokslinių straipsnių žemės ūkio augalų drėkinimo, drėkinimo sistemų konstrukcijų, eksploatavimo temomis, taip pat 5 knygų bendraautoris.

2000 m. liepos 1 d. – apdovanotas Lietuvos Nepriklausomybės medaliu.

2004 m. rugpjūčio 23 d. – mirė Kaune. Palaidotas Kėdainių  miesto (naujosiose) kapinėse.

Į KOVO 11-ĄJĄ

Prisiminimai apie Kovo 11-ąją ir svarstymai apie valstybę: 

„Mano kelią į Aukščiausiąją Tarybą ir 1990 m. kovo 11-ąją turbūt vieškeliu pavadinti sunku. Jis buvo toks siauras, vingiuotas ir, svarbiausia, kartais visai pranykstantis nenuspėjamuose gyvenimo vingiuose. Kelias galėjo nutrūkti tik prasidėjęs, kai 1941 m. birželio 14 d. mane su sunkiai sergančia mama ir kelių mėnesių seserimi įmetė į gyvulinius vagonus ir išvežė į Sibiro platybes. Tačiau pasiekus Barnaulą (Altajaus kraštas), mamos sveikata tiek pablogėjo, kad mus vežti toliau, iki Ledinuotojo vandenyno, jau nebebuvo prasmės. Kitų ištremtųjų ir vietinių gyventojų paramos dėka išgyvenome. 

Antrasis stebuklas įvyko, kai Tarptautinio raudonojo kryžiaus žmonės, surinkę be globos likusius vaikus, parvežė juos į Lietuvą, svajonių kraštą, kuriame ne tik kad nešalta, bet valgyti gali kiek nori.

Toliau reikėjo eiti varginančiu sovietinio gyvenimo keliu. Aš buvau tikras savo zodiako ženklo atstovas, o gyvenimas suformavo mane kaip užsispyrusį daug dirbantį teisybės ieškotoją, nes norėjau įrodyti sau ir kitiems, kad ir neturint tėvų galima užaugti žmogumi. Nors mano kelyje buvo dar daug kliūčių, nes tremtinių šeimos šleifas ir tėvo lageriai buvo įspraudę mane į tam tikrus rėmus (sunkiai įstojau į aukštąją mokyklą, būdamas geras sportininkas, negalėjau važiuoti į vykstančias užsienyje varžybas ir t.t.), mane visa tai dar labiau grūdino. Dar kartą kelias galėjo nutrūkti 1986 m. dėl sunkios ligos. Tačiau dar kartą įvyko stebuklas, kai vienas iš žymiausių šalies chirurgų prof. Balys Dainys persodino man donoro inkstą ir aš vėl, dabar jau bėgte bėgau Lietuvos atgimimo keliu.

Pavyko suburti tvirtą Kėdainių krašto tremtinių aktyvą, kuris atliko daug prasmingų darbų. Buvo ieškoma lėšų ir organizuojamos ekspedicijos žuvusių Sibire artimųjų palaikams parvežti, kaip nors apgyvendinti grįžtančius iš Sibiro žmones.

Gedulo ir Vilties dienai pirmąkart paminėti surinkus kėdainiečių aukas, garbingiausioje Kėdainių kapinių vietoje pastatytas didingas ąžuolo kryžius tremtyje žuvusiems lietuviams atminti (žymaus tautodailininko Vytauto Ulevičiaus darbas), o krašto muziejuje parengta ekspozicija "Kėdainiečiai tremtyje". Per pašventinimo iškilmes susirinkusiųjų miniai nesugebėjo sukliudyti galingi kariniai Kėdainių aerodromo lėktuvai IL-67, atlikinėję įvairius forsuoto skraidymo pratimus virš žmonių galvų. Šie trukdymai mane dar labiau suartino su kėdainiečiais ir Vytautu Ulevičiumi. Mes nutarėme ir toliau bendradarbiauti.

Dar tais pačiais 1989 m. Baltijos kelyje iškilo didingas metalinis kryžius, o ant kėdainiečių suvežtų lauko akmenų pastatytos piramidės iškalti žodžiai "Tiesa yra tautos stiprybė"; ir Kryžių kalne trečiasis, pats gražiausias ąžuolinis kryžius, ant kurio iškaltas kreipimasis į Aukščiausiąjį su prašymu: "Viešpatie, apsaugok Lietuvą nuo tremčių".

Vis labiau platėjantis Lietuvos atgimimo kelias, pažymėtas daugelio kėdainiečių pagalba pastatytais trimis kryžiais, be didesnio vargo atvedė mane į Lietuvos Aukščiausiąją Tarybą. Čia praleisti metai buvo labai sudėtingi, su daugybe greitai besikeičiančių situacijų: nuo svarbiausio mano gyvenime stebuklo - Lietuvos valstybingumo atstatymo akto iki kruvinųjų Sausio 13-osios įvykių ir priešlaikinio AT paleidimo.

Dabar liko sunkiausia kelio atkarpa - Lietuvos valstybingumo įtvirtinimas. Nepaisant to, jog mūsų svajonės labai sunkiai pildosi, tačiau, kaip aiškina įžymūs vyndariai, Kovo 11-ąją buvo užraugtas labai geras vynas. Jo rūgimas ir fermentacija yra sudėtingas, nelabai malonus ir ilgai trunkantis procesas. Dabar mes gyvename kaip tik intensyviausio rūgimo laikotarpiu, kai iš vyno žaliavos šalinami visi nereikalingi ir net žalingi ingredientai. Rūgimo procesas eina į pabaigą; nors tai dar kažkiek užtruks, aš tikiu, kad Lietuvos žmonės turės galimybę paragauti tikrai gero vyno. Linkiu, kad jo sulauktų ir didelė dalis Kovo 11-osios Akto signatarų.“

Iš knygos: “LIETUVOS NEPRIKLAUSOMOS VALSTYBĖS ATSTATYMO AKTO SIGNATARAI, 1990” (parengė Julius Beinortas, Jūratė Černiauskienė, Gediminas Ilgūnas ir kt.). Vilnius: Savastis, 2000, p. 34–35.