Aleksandras AMBRAZEVIČIUS

Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras   

 

1953 m. spalio 15 d. – gimė lietuvių tremtinių šeimoje Olekminsko mieste (Jakutijos ATSR), Rusijos TFSR.

1978 m. – baigė Kauno politechnikos institutą (dabar – Kauno technikos universitetas), inžinierius.

1985 m. – apgynė disertaciją „Kai kurių blokinių šilumai atsparių polimerų relaksacinės savybės linijinėje ir nelinijinėje tampriai klampių deformacijų srityje“. Technikos mokslų kandidatas.

1978–1990 m. – dirbo Kauno staklių gamybiniame susivienijime meistru, skyriaus viršininku, baro viršininku. Lietuvos inžinierių sąjungos prezidiumo narys.

1988–1990 m. – Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio Kauno miesto tarybos darbo grupės narys.

1990 m. vasario 24 d. – išrinktas į Lietuvos Respublikos Aukščiausiąją Tarybą-Atkuriamąjį Seimą Taikos rinkiminėje apygardoje Nr. 25 (Kauno mieste).

1990–1992 m. – Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo deputatas. 1990 m. kovo 11 d. balsavo už Lietuvos Respublikos Aktą „Dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo“. Nuo 1990 m. kovo 11 d. – nuolatinės Mandatų ir etikos komisijos narys, nuo 1990 m. kovo 20 d. – Ekonomikos komisijos narys, nuo 1990 m. balandžio  24 d. – Valstybinės komisijos priešblokadinių priemonių planui paruošti ir vykdyti narys, nuo  1990 m.  rugpjūčio 8 d. – Ekonomikos ekspertų grupės narys. Nuo 1990 m. rugsėjo 12 d. – Materialinių vertybių išvežimo iš Lietuvos Respublikos tvarkos pažeidimams tirti komisijos ir  Parlamentinės vyriausybinės komisijos konsultacijoms su Moldovos TSR narys. 1990 m.  gruodžio 28 d. – paskirtas Laikinosios ekonomikos reformos komisijos nariu. 1991 m. lapkričio 5 d. – 1992 m. lapkričio 22 d. – Aukščiausiosios Tarybos  prezidiumo narys. Nuo 1991 m. lapkričio 14 d. – Estijos Respublikos, Latvijos Respublikos ir Lietuvos Respublikos Tarpparlamentinės Asamblėjos narys. Priklausė Tautininkų frakcijai, 1992 m. – Tautos pažangos frakcijos narys.

1992 m. ir 1996 m. kandidatavo Seimo rinkimuose.

1993–1996 m. – valstybės konsultantas ekonominės reformos klausimais.

1995–1996 m. – Krašto apsaugos ministerijos sekretorius.

1995 m. – Tautos pažangos partijos steigėjas, pirmininkas, pavaduotojas; valdybos narys.

1996 m. – AB „Kauno staklės“ konsultantas.

2005 m. – Nacionalinės dujų, elektros ir šilumos vartotojų gynimo lygos steigėjas, narys.

2000 m. liepos 1 d. – apdovanotas Lietuvos Nepriklausomybės medaliu.

Į KOVO 11-ĄJĄ

Prisiminimai apie Kovo 11-ąją ir svarstymai apie valstybę:

„Kovo 11–oji… Globalinė geopolitinė dviejų supervalstybių konfrontacija, dar vadinama „šaltuoju karu“, pasibaigė visiška JAV pergale. Ši tiesa paaiškėjo, be abejo, TSRS vadovams žymiai anksčiau nei paprastiems mirtingiesiems. Tie, kurie iš jų dalyvavo įgyvendinant ir kontroliuojant griūtį, išlošė labiausiai. Tik sugriuvus „Sąjungai“ B. Jelcinas galėjo tapti Rusijos prezidentu su caro įgaliojimais, E. Ševardnadzė gavo Gruziją, G. Alijevas – Azerbaidžaną, N. Nazarbajevas – Kazachstaną ir t. t.

Natūraliai iškyla klausimas dėl mūsų vaidmens šiame procese. Juokinga būtų teigti, kad mes sugriovėme TSRS, bet manyti, kad mums buvo numatytas ypatingas vaidmuo šiame procese, manau, pagrindo turime. Pirmiausia, Lietuva vienintelė iš buvusių TSRS respublikų (išskyrus Rusiją) turėjo gilias valstybingumo tradicijas, siekiančias XIII a., stiprų pokario pasipriešinimą, disidentinį judėjimą, tvirtą katalikybės pagrindą – visa tai darė LTSR padėtį kitų respublikų tarpe išskirtine. Prieškario ir pokario trėmimų mastas rodo, kad praeityje TSRS vadovai suprato lietuvių tautos keliamą jiems pavojų. Negalėjo viso to nevertinti ir „perestroikos“ architektai, tik pradžioje mes juos nuvylėme – Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdis sukurtas žymiai vėliau negu nacionaliniai frontai Estijoje ir Latvijoje. Tolimesnė įvykių eiga labai panaši į grandininę reakciją – sistemos reformavimo palaikymas, pirmasis Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio suvažiavimas, sąjunginės sutarties siekimas, rinkimai į TSRS liaudies deputatų suvažiavimą ir Baltijos kelio taikusis sprogimas – nepriklausomybės reikalavimas.

Tuo tarpu valdžia faktiškai atšaukė spaudos, informacijos monopoliją, cenzūrą ir maištingas idėjas TSRS liaudies deputatai platino net sąjunginės televizijos kanalais. Dar paminėkime Sąjūdžio spaudą ir jo išsikovotas respublikinės televizijos laidas, – visa tai labai sparčiai ardė baimės kevalą, kausčiusį žmones ir LPS seimo tarybą, leido Sąjūdžio radikalams – nepriklausomybininkams įtikinti LPS seimą paskelbti Nepriklausomybę kaip pagrindinį Sąjūdžio tikslą.

1990 m. rinkimus į LTSR Aukščiausiąją Tarybą Lietuva pasitiko visiškai atsikračiusi baimės ir apsisprendusi dėl nepriklausomybės.

1990 m. kovo 11 d. aktas „Dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo“ – dėsninga taikaus išsivadavimo proceso kulminacija ir tarptautinės teisės požiūriu yra tobulas sprendimas. Tolesnius naujausios mūsų istorijos herojinius epizodus per praėjusio laiko prizmę galime vertinti tik kaip bandymus paskatinti mus nenukrypti nuo pasirinkto kelio. Čia būtų galima priminti, kad Kinijos „perestroika“ pasibaigė Tenjanminio aikštėje po tankų vikšrais, o Kinija ir toliau liko pilnateise pasaulio bendrijos nare. TSRS turėjo daugiau galimybių bei jėgų negu dabar turi Rusija, kariaudama Čečėnijoje, tame tarpe ir sunaikinti bet kokį taikų ar karinį pasipriešinimą, tai ne vieną kartą darė praeityje.

Taigi, įvykiai, prasidėję 1991 m. sausio 13 d., buvo beprasmiški kariniu–baudžiamuoju požiūriu savo neužbaigtumu, jie tik mobilizavo ir sutelkė Tautą, užkirto galimybę politikams trauktis (prisiminkime moratoriumą) ir dar kartą atkreipė pasaulio dėmesį į mus. Geresnio būdo nuolat pakliūti į tarptautinių žinių agentūrų pranešimus, kaip muitinių užpuldinėjimas, nesugalvotume patys.

Taigi, ar mus „nurašė“ į nuostolius ir išleido sąmoningai, o gal mes išsivadavome patys? Tiesa kada nors paaiškės, bet kas iš to – istorijos vadovėliai jau parašyti. Ką gi gero mes nuveikėme ištrūkę į laisvę?

2000-ųjų Lietuva – 60% piliečių oficialiai pripažinti skurstančiais, 20 tūkstančių vaikų nelanko mokyklų, bedarbystė viršija 10%, valstybės skola artėja prie 15 mlrd. litų, sparčiai plinta narkomanija, nemokamas vidurinis išsilavinimas ir gydymas tapo graudžiu prisiminimu apie ateitį, aukštasis mokslas – turtingųjų privilegija. Telekomunikacijų rinka, visi privatūs bankai, TV stotys, draudimo įmonės, naftos ūkis, viskas, kas duoda pelną – užsieniečių rankose. Suprantama, kam priklauso valstybės strateginiai ir infrastruktūros objektai, tas valdo ir pagrindinius finansinius srautus, to kišenėje valstybės valdžia, jis ir yra tikrasis valstybės šeimininkas.

Pirmaujame pasaulyje pagal savižudybių skaičių tūkstančiui gyventojų, tai rodo, kad visuomenė neturi vilties ir tikslo, tai kaina, kurią tenka mokėti už melą, kai vietoje laisvų piliečių visuomenės kuriama vartotojų visuomenė, kaina už vėl prarastą nepriklausomybę, už staiga atėjusį supratimą, kad buvai reikalingas tik kaip statistas mitinguose bei sausio 13-osios aikštėse, o naujoje tikrovėje nei tau, nei tavo vaikams nėra vietos.

Lietuva, praėjus dešimčiai metų po Kovo 11-osios, iš geopolitikos subjekto vėl tapo geopolitikos objektu. Ne nuo mūsų, o nuo jėgų santykio ir susitarimų trikampyje Maskva–Berlynas–Vašingtonas priklausys tolimesnis mūsų likimas.

Ar galima viską pradėti iš naujo? Receptą jau žinome: ekonominis savarankiškumas + suverenitetas + neutralumas = Nepriklausomybė.

Tikėkimės, kad Europos Sąjunga sugrius mums dar neįstojus, bet, kaip ten bebūtų, tik jos griūtis grąžins mums suverenitetą. Strateginių ir infrastruktūrinių objektų nacionalizacija – neišvengiama visose buvusiose Rytų bloko šalyse (buvusiose Vakarų bloko šalyse, išskyrus JAV, tokie objektai buvo ir yra valstybiniai), grąžins mums ekonominį savarankiškumą. Neutralumą galėtume skelbti kad ir tokiu atveju: atsigaunant Rusijai formuojasi geopolitinė ašis Berlynas–Maskva–Tokijas (?). JAV, suinteresuotos euroazijinio bloko silpninimu, paremia buferines valstybes, esančias tarp Rusijos ir Vokietijos. Viena iš paramos formų – neutralumo garantavimas.“

Iš: „LIETUVOS NEPRIKLAUSOMOS VALSTYBĖS ATSTATYMO AKTO SIGNATARAI, 1990“ (parengė Julius Beinortas, Jūratė Černiauskienė, Gediminas Ilgūnas ir kt.). Vilnius: Savastis, 2000, p. 38–39.