Vytenis Povilas ANDRIUKAITIS

Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras  

1951 m. rugpjūčio 9 d. – gimė Kiusiuro kaime Bulunsko r., Jakutijos ATSR (Rusijos TFSR). Tėvai – 1941 m. birželio 14 d. tremtiniai.

1958 m. – su šeima grįžo į Lietuvą.

1969 m. – aukso medaliu baigė Kauno 24-ąją vidurinę mokyklą.

1975 m. – baigė Kauno medicinos institutą (dabar – Lietuvos sveikatos mokslų universitetas), įgijo gydytojo chirurgo specialybę.

1979–1984 m. neakivaizdžiai studijavo Vilniaus valstybinio universiteto (dabar – Vilniaus universitetas) Istorijos fakultete, jį baigė su pagyrimu.

1976–1985 m. – dirbo Kauno, Ignalinos rajono ligoninėse.

1984–1990 m. – dirbo chirurgu Vilniaus respublikinės ligoninės Kardiochirurgijos centre. Yra paskelbęs straipsnių medicinos istorijos ir chirurgijos klausimais. Tarptautinės medikų parlamentarų asociacijos, Lietuvos gydytojų sąjungos, Lietuvos širdies asociacijos narys.

1975–1982 m. – dalyvavo Antano Strazdelio nelegalaus humaniškosios minties savišvietos universiteto veikloje, už kurią sovietų valdžios buvo suimtas ir nubaustas 3 metų priverstine registracija Ignalinoje.

1990 m. vasario 24 d. – išrinktas į Lietuvos Respublikos Aukščiausiąją Tarybą-Atkuriamąjį Seimą Žalgirio rinkiminėje apygardoje Nr. 4 (Vilniaus mieste).

1990 m. kovo 3 d. – 1990 m. kovo 9 d. – buvo į Aukščiausiąją Tarybą išrinktų Sąjūdžio deputatų, rengusių Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo teisinių dokumentų rinkinį, darbo grupės narys.

1990–1992 m. – Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo deputatas. 1990 m. kovo 11 d. balsavo už Lietuvos Respublikos Aktą „Dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo“. Nuo 1990 m. kovo 20 d. – nuolatinės Sveikatos apsaugos ir socialinių reikalų komisijos narys, šios komisijos pirmininko pavaduotojas, nuo 1991 m. sausio 15 d.  – Gynimo fondo komisijos narys, nuo 1991 m. lapkričio 13 d. – Darbo grupės sveikatos įstatymų aktų rengimui koordinuoti narys, nuo 1991 m. gruodžio 10 d. – Laikinosios komisijos Konstitucijos projektui parengti narys. Sąjūdžio centro frakcijos narys.

1992 – 1996 m. – Lietuvos Respublikos Seimo narys, dirbo Sveikatos, socialinių reikalų ir darbo komitete, padėjo rengti socialinių, darbo, sveikatos, valstybės valdymo įstatymų projektus, buvo įstatymų projektų darbo grupių vadovas. 1994 m. – Europos Tarybos Žmogaus teisių ir juridinių reikalų komiteto narys.

1996–2004 m. ir 2008–2014 m. – Lietuvos Respublikos Seimo narys, 2001–2004 m. Seimo Pirmininko pavaduotojas.

1997 m. kandidatavo į Lietuvos Respublikos Prezidento postą su šūkiu „Jūs už mane, aš už jus“.

Nuo 1976 m. – Lietuvos socialdemokratų partijos (LSDP) narys, 1989–1995 ir 1997–1999 m. – LSDP vicepirmininkas, 1998–2001 m. – LSDP pirmininkas, nuo 2015 m. – LSDP garbės pirmininkas.

2012–2014 m. – Lietuvos Respublikos Sveikatos apsaugos ministras šešioliktojoje Lietuvos Respublikos Vyriausybėje.

2014–2019 m. – Europos Komisijos komisaras, atsakingas už sveikatą ir maisto saugą.

Žmona Irena, vaikai – Šarūnas, Gediminas ir Rūta.

Į KOVO 11-ĄJĄ

Prisiminimai apie Kovo 11-ąją ir svarstymai apie valstybę: 

„Kelias į tėvynę turbūt prasideda nuo tėvo pasakojimų apie Tėvynę, apie labai labai gražią Lietuvą, kur labai skanūs obuoliai ir bulvės, kur „Nemunas galingas“, turbūt jis, tas kelias prasideda nuo motinos, pasakojančios apie Kauną, tokį gražų, kaip Paryžius. Nors ten, Jakutijos Užpoliarėje ar Jakutijos taigoje mažam vaikui sunku net įsivaizduoti, kas gi iš tikrųjų yra ta Lietuva. Betgi žinau, kad ir kitiems tas kelias prasideda visai skirtingai, kiekvienam savaip svarbiai ir savaip nepakartojamai. Ir kiekvienam savaip suvokiama Lietuva. Sugrįžęs į tėvynę supratau - tėvas teisus: Lietuvoje auga galingi ąžuolai - Kauno ąžuolyne, bet Nemunas – ką jau ten jį lyginti su Lena... Ir ilgai nesupratau, kur ta Nemuno galybė slypi. Tik vėliau, jau būdamas aistringu kraštotyrinių, tų nesankcionuotų žygeiviškų, apimtų nuostabiomis dainomis ir savaisiais atradimais, žygių dalyviu, supratau Nemuno galybę. Ji – mūsų lietuvybėje. Gal todėl jau nuo mažų dienų buvo lengvai suvokta – lietuvybė reikalinga milžiniškų pastangų, dvasios nerimo, ieškojimų, žinių, mokslo. Gal todėl visa tai galima pavadinti likimo varikliu. Ir galiu būti tikrai likimui dėkingas. Nuo pat atvykimo į Lietuvą mane lydi mūsų istorijos pamokos. Likimas leido pamatyti R. Kalantos įvykius ir juose dalyvauti. Likimo ranka suvedė su Liudu Dambrausku, Povilu Butkevičiumi, tėvu Stanislovu. Taurūs žmonės, disidentai. Mano tėvas, Alfonsas Andriukaitis, bendravo su Liudu Dambrausku ypač artimai. Ir abu rašė knygas. Tėvui nusišypsojo laimė, jis 1976 m. nelegaliai išleido savo knygą „Bausmė be nusikaltimo“, o 1979 m. jis padėjo parašą po 45 pabaltijiečių kreipimusi į Jungtines Tautas, abi Vokietijas (Rytų ir Vakarų) ir Tarybų Sąjungą dėl Ribentropo-Molotovo pakto padarinių panaikinimo. Jis – vienas iš to kreipimosi signatarų 1979 m. buvo nuolatos „tampomas“ saugumo. Kratos, apklausos ir t.t. Likimas leido matyti tėvą aktyvų ir karštą tiesos šalininką.

1970–1972 m. buvo „Ramuva“, kraštotyros ekspedicijos, buvo G. Ilgūnas ir A. Mackevičiaus keliai, buvo studijų draugas K. Preikša ir jo rengiamos įvairios vakaronės, 1976 m. sutiktas antifašistas, humanistas, demokratinio socializmo ieškotojas Viktoras Kutorga. Ir tuomet jis paskatino studijuoti istoriją, pažinti giliau procesus. O jo bute lankėsi ir kunigas J. Zdebskis, J. Lauriškus, A. Terleckas. Tose trumpose eilutėse nesurašysi to kelio į Kovo 11-ąją, savo pažiūras į socialdemokratiją ir pasaulio įvykių supratimą. Ir į Lietuvos istorijos gražius ir negražius puslapius. Gyvenimas – be galo sudėtingas procesas, o ką jau bekalbėti apie istoriją. Gerai, kad istorija yra gyvenimo mokytoja, o ne atvirkščiai. Priešingu atveju pagal pavienių vadų gyvenimus tenka perrašinėti istoriją. Atrodo, jog Lietuvoje tokia patirtis dabar vėl kažkiek atsiranda. Gal tai ir padėjo geriau suprasti dabarties įvykius, leido dalyvauti Sąjūdžio programos kūrime, Lietuvos Laisvės lygos įstatų redagavime, Lietuvos socialdemokratų partijos legalizavime, Kovo 11-osios dokumentų ruošimo darbo grupės veikloje. Malonu, kad socialdemokratai ženkliai prisidėjo tiek prie Vasario 16-osios, tiek ir prie Kovo 11-osios dokumentų paruošimo. Tad Kovo 11-oji liks kaip nemažo nueito kelio apibendrinimas, bendras visos atgimusios Lietuvos sugrįžimas savo istorijon. Aukščiausioji Taryba man niekad nebus Atkuriamuoju Seimu. Atgaline data keisti pavadinimus ne pats geriausias atradimas. Aukščiausioji Taryba atskleidė ir mūsų pasiekimus, ir milžiniškus trūkumus, valdžios godumą, veidmainystes, supriešinimą, „raganų medžiokles". Netylėjome prieš tas blogybes, drąsiai sakėme tai, ką galvojome. Ir demokratija bei atvirumas nugalėjo. Aukščiausioji Taryba baigė savo darbą Konstitucijos paruošimu ir „parlamentinės rezistencijos“, to kvailo šių dviejų nesuderinamų žodžių mišinio, „likvidavimu“. O po to – du seimai, kuriuose teko aktyviai dalyvauti ginant socialdemokratų pozicijas, siūlant geresnius kelius mūsų nūdienos bėdoms spręsti. Atrodo, rezultatai žymiai prastesni, nei1990-aisiais buvo galima prognozuoti.“

Iš knygos: „LIETUVOS NEPRIKLAUSOMOS VALSTYBĖS ATSTATYMO AKTO SIGNATARAI, 1990“ (parengė Julius Beinortas, Jūratė Černiauskienė, Gediminas Ilgūnas ir kt.). Vilnius: Savastis, 2000, p. 42–43.