Julius BEINORTAS (1943 02 11–2019 02 13)

 Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras  

1943 m. vasario 11 d. – gimė Kačiuškių kaime, Radviliškio rajone.

1959 m. baigė Grinkiškio vidurinę mokyklą.

1965 m. – baigė Kauno politechnikos institutą (dabar – Kauno technologijos universitetas), inžinierius-technologas.

1959–1961 m. – dirbo Kauno „Bituko“ gamykloje darbininku.

1959–1965 m. – buvo Kauno politechnikos instituto studentas.

1965–1967 m. – dirbo Latvijos TSR Lyvanų miesto stiklo fabrike vyresniuoju meistru, vyriausiuoju inžinieriumi.

Nuo 1967 m. – Panevėžio „Ekrano“ gamyklos meistras, biuro viršininkas, cecho viršininkas, gamybos viršininko pavaduotojas.

1988–1990 m. – vienas iš Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio Panevėžio rėmimo grupės steigėjų, Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio Steigiamojo suvažiavimo delegatas, Sąjūdžio Seimo narys, vėliau – Sąjūdžio miesto tarybos narys.

1990 m. vasario 24 d. – išrinktas į Lietuvos Respublikos Aukščiausiąją Tarybą-Atkuriamąjį Seimą Žemaičių rinkiminėje apygardoje Nr. 52 (Panevėžio mieste).

1990–1992 m. – Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo deputatas. 1990 m. kovo 11 d. balsavo už Lietuvos Respublikos Aktą „Dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo“. Nuo 1990 m. kovo 20 d. – nuolatinės Sveikatos apsaugos ir socialinių reikalų komisijos ir Rytų Lietuvos problemų laikinosios komisijos narys. 1991 m. sausio 13 d. – paskirtas į komisiją A. Šimėno dingimo aplinkybėms išaiškinti. Nuo 1991 m. lapkričio 14 d. – Estijos Respublikos, Latvijos Respublikos ir Lietuvos Respublikos Tarpparlamentinės Asamblėjos narys. Priklausė Jungtinei Sąjūdžio frakcijai.

Nuo 1992 m. – Lietuvos krikščionių demokratų partijos narys, tarybos narys (1993 m.).

1993–1996 m. – Lietuvos krikščionių demokratų partijos valdybos narys.

2000 m., 2004 m., 2008 m. – kandidatavo Lietuvos Respublikos Seimo rinkimuose.

1992–2000 m. – Seimo narys, Sveikatos, socialinių reikalų ir darbo komiteto narys, Socialinių reikalų pakomitečio pirmininkas; Socialinių reikalų ir darbo (vėliau – Ekonominių ir Socialinių reikalų) komiteto pirmininko pavaduotojas, komiteto pirmininkas (2000 m.), Pabėgėlių reikalų tarybos pirmininkas.

2000–2001 m. – Socialinės apsaugos ministerijos Darbo sąlygų skyriaus vedėjo pavaduotojas.

2001–2006 m. – Valstybinės darbo inspekcijos Panevėžio skyriaus viršininko pavaduotojas-vyriausiasis darbo inspektorius.

2003–2007, 2007–2011 ir 2011–2015 m. – buvo Panevėžio miesto savivaldybės tarybos narys, dirbo Miesto ūkio ir aplinkosaugos, Miesto ūkio plėtros ir aplinkos apsaugos bei Miesto savivaldybės kontrolės komitetuose.

2000 m. liepos 1 d. – apdovanotas Lietuvos nepriklausomybės medaliu.

2019 m. vasario 13 d. – mirė Panevėžyje. Palaidotas Antakalnio kapinėse, Vilniuje.

MANO KELIAS Į KOVO 11 -ĄJĄ

Prisiminimai apie Kovo 11-ąją ir svarstymai apie valstybę: 

„1990 metų rinkimuose į Aukščiausiąją Tarybą turėjau tris varžovus. Tris žinomus panevėžiečius: pedagogą, mokyklos vadovą, savo profesijos brolį – jauną inžinierių ir nemažos įmonės direktoriaus pavaduotoją – ekonomistą. Sutarėme rengti bendrus agitacinius susitikimus su rinkėjais, netgi pasisakymų eilę nustatėme burtų keliu. Visų varžovų padėtis visuomenėje buvo aukštesnė, bet tik manęs vieno neslėgė purvina narystės SSKP kupra. Varžėmės korektiškai, be užkulisinių ėjimų… Kampanijos pabaigoje vienas iš varžovų man padovanojo savo reklaminį lankstuką, užrašęs „…dėkoju už gautas politikos pamokas!“

Tapau Aukščiausios Tarybos deputatu, po kitų rinkimų – Seimo nariu. Juo esu ir dabar, jau trečia kadencija, dešimt metų! Įgijau patirties, perėjau gal dešimtį įvairių seminarų Skandinavijoje, Vokietijoje. Esu atsakingas partijos narys, nuolat bendrauju su estų, latvių politikais, parlamentarais, pareigūnais. Tačiau nesijaučiu esąs politikas profesionalas. Kodėl tada, prieš dešimtį metų, savo oponentams galėjau pasirodyti patyrusiu politiku? Koks mano kelias į politiką? Iš kur tai? Gal tai iš mano vaikystės?

Į mano mažą dar ikimokyklinuko galvelę anksti buvo įėjęs Sibiras. Ne kaip žemė, ne kaip kraštas, bet kaip įsivaizduojamas baisus žvėris, visas gauruotas ir snieguotas, ryjantis mano tėvų gimines ir kaimynus. Žinojau, kad ir saulutė ten ne tokia šviečianti – tik pažeme, pažeme, o ir visai pranykstanti. Senelė garsiai galvodavo: gal iš tikrųjų ten, Sibire, Stalino saulė?

Su Sibiro vardu susidurti teko ne kartą. Vaikystėje – neakivaizdžiai, bet giliai. Keletą kartų baimingai laukiant to susitikimo. Ne kartą tėvai, įspėti apie būsimą vežimą, per naktis „sėdėdavo ant maišų“ ir laukė „svečių“. Tada apsaugojo Aukščiausias ir, matyt, gelbėjo Šušvė, per kurią, patvinusią, nei mašina, nei ratais nepervažiuosi. Pagaliau per penkiasdešimt pirmųjų spalinį vežimą ištrėmė mūsų tokią artimą – tėvo sesers šeimą. Kai atėjo žinia iš Sibiro, iš anapus Jenisiejaus, jau mokėjau žemėlapyje surasti ir apskaičiuoti – beveik penki tūkstančiai kilometrų… Po kurio laiko atėjo laiškas su nuotrauka: stovi mūsų mielieji sniego tranšėjoje, prie žeminės. Vietoj sienų – suremtos dvi daržinės durys, vietoj stogo – kupstas velėnų ir sniego kalnas. Laiške pajuokavo: norėję kuo gilesnę išsikasti, tik per daug stačias pakopas pasidarė. Oi, mokėjo mano dėdė, Pensilvanijos angliakasys, dešimt metų po Amerikos žeme praleidęs, žeminę, kad ir amžinam pašale, iškirsti mokėjo. Tik į pavasarį jėgos apleido ir tomis stačiomis pakopomis nebeužkopė…

Ir čia, Tėvynėje, nebuvo lengva. Prievartinė kolektyvizacija, beveik baudžiavinis darbas. Trys šimtai darbadienių – tai ištisi darbo metai. Už juos – trys maišai grūdų, kuriuos rūpestingai sijodavome ir vėtydavome, kad duonelė skanesnė būtų. Dar kelios dešimtys rublių – tai ir visų metų tėvo uždarbis. Pragyventi iš to nebūtų galima, todėl gelbėjo daržas, upė, miškas ir maitintoja - karvutė. Bet žmonės priprato prie skurdo, jaunieji bet kokia dingstimi ieškojo išeities miestuose. Žeidė ne skurdas, bet įkyrus nuolatinis valdiškas melas, sklindantis iš garsiakalbių, tų vadinamų radijo taškų, lendantis iš „Tiesos“ paklodžių. Nuvainikavus „didžiojo tautų tėvo“ mitą, jį pakeitė „epochos garbės ir sąžinės“ kultas. Gal tai iš mano anksti pažintos neteisybės? Kai baigiau Institutą, paskyrė dirbti į Latviją. Patekau į Lyvanus, nedidelį miestuką prie Dauguvos, Rytų Latvijoje. Atvažiavau per pačią industrializacijos karštligę, kai, nuvertus Chruščiovą ir panaikinus respublikų liaudies ūkio tarybas, Maskva ėmė „taisyti“ „vietininkiškumo politikos“ klaidas.

Visoje Rytų Latvijoje, palei Rygą su Rusija jungiančias geležinkelio šakas buvo sparčiai steigiamos įmonės, statomi barakai, vežama, o ir pati plūdo, gražių pažadų suviliota Pskovo ir Vitebsko krašto liaudis. Administravo atvykėliai, darbo kalba be išlygų buvo rusų. Mokyklos, ligoninės greitai tapo dvikalbės, jau nekalbant apie aptarnavimo įstaigas. Žaliavą atveždavo iš „plačiosios Tėvynės“, ten iškeliaudavo ir gaminiai, dažniausiai pusfabrikačiai. Atvežtinė, kaip matome, buvo ir darbo jėga. Nemanau, kad būtų buvusi tokia stipri latviškų maisto produktų trauka,- juos vis tiek išveždavo ten, kur paskirdavo. Tai buvo apgalvota asimiliacijos programa, per trumpą laiką pavertusi latvius tautine mažuma visoje Latgalijoje ir Vidzemės – Rygos regione. Lietuva beveik išvengė Latvijos dramos. Nors dėl įvairių priežasčių tokio masto tikslinės imigracijos padaryti čia nepavyko, iki pat 90-ųjų to nebuvo atsisakyta.

Išsilavinusi pokario karta jautė didelį poveikį praeities pažinimui, tautinei kultūrai, jos paveldui. Ne tik meno žmonės, bet ir „technikai“ būrėsi į folkloro grupes, savanoriškas etnokultūros studijas, kraštotyrą. Pritapau prie tokių ir aš. Sėkmingai manipuliuodami turizmu ir „valdišku“ kraštotyros supratimu, sukūrėme žygeivių – keliaujančių kraštotyrininkų sambūrį, orientuotą į tautinį ideologinį darbą su jaunimu, nepažinusiu Nepriklausomos Lietuvos, nepatyrusiu okupantų klastos ir skriaudų.

Tikslas buvo labai aiškus: neleisti mus nutautinti, neleisti asimiliuoti, neleisti pakeisti lietuvio sąmonės nykiu tarybinio žmogaus sindromu. Sibire visgi pabuvojau ne kartą. Sąjunginė ministerija ilgokam laikui komandiravo „teikti inžinierinę pagalbą“ vienai stambiai pramonės įmonei. Ką tik įsisiūbavęs Lenkijos darbininkų „Solidarnosc“ judėjimas buvo plačiai ir nedviprasmiškai vertinamas: „Ir vėl „kontros“ galvas kelia! Nedelsiant reikia imtis priemonių! Mes čia Sibire visokius „vokiečius“ perauklėsime, vietos užteks! “.

Ten, Sibire, skirtumo tarp lietuvio, lenko, čeko ar vokiečio nematė – visi jie vienodi. Atrodytų, juokingas užsimojimas - perauklėti visus. Bet jis buvo pakeltas į branduoliniu ginklu žvaginančios imperijos politikos rangą. Nereikėjo didelės pranašystės: kas atsitiks su mano tauta tokio auklėtojo gniaužtuose.

Dabar jau ir patirtis pagrindė mano nuostatas. Kelias buvo aiškus, keistis galėjo tik veikimo taktika. Kovo 11-ąją siekiai ir visos sąlygos sutapo. Mano džiaugsmui – sutapo ir visų Aktą pasirašiusiųjų siekiai.“

Iš knygos: „LIETUVOS NEPRIKLAUSOMOS VALSTYBĖS ATSTATYMO AKTO SIGNATARAI, 1990“ (parengė Julius Beinortas, Jūratė Černiauskienė, Gediminas Ilgūnas ir kt.). Vilnius: Savastis, 2000, p. 57–58.