Virgilijus Juozas ČEPAITIS

Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras  

1937 m. lapkričio 8 d. – gimė Šakių mieste.

1961 m. – baigė Maskvos M. Gorkio literatūros institutą, literatas, vertėjas.

1955–1956 m. ir 1970–1971 m. – dirbo laikraščio „Komjaunimo tiesa“, žurnalo „Mūsų gamta“ redakcijose vertėju, redaktoriumi.

Nuo 1958 m. – dirbo grožinės literatūros vertėju iš anglų kalbos į lietuvių kalbą ir iš lietuvių bei lenkų kalbų į rusų kalbą. Daugiausia išvertė lietuvių autorių kūrinių į rusų kalbą.

1988–1989 m. – Lietuvos kino studijos susivienijimo „Ars“ vyriausiasis redaktorius.

Nuo 1968 m. – Lietuvos rašytojų sąjungos narys.

1988–1990 m. – Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narys, Sąjūdžio Seimo tarybos narys; 1989–1990 m. – Sąjūdžio Seimo tarybos atsakingasis sekretorius. Lietuvos–Lenkijos draugijos bei S. Šalkauskio fondo pirmininkas.

1989–1992 m. – S. Šalkauskio fondo pirmininkas, 1989–1994 m. – Lietuvos–Lenkijos draugijos pirmininkas, 1990–1992 m. – Nepriklausomybės partijos pirmininkas.

1990 m. vasario 24 d. – išrinktas į Lietuvos Respublikos Aukščiausiąją Tarybą-Atkuriamąjį Seimą Pietinėje rinkiminėje apygardoje Nr. 58 (Marijampolės mieste).

1990–1992 m. – Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo deputatas. 1990 m. kovo 11 d. balsavo už Lietuvos Respublikos Aktą „Dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo“. 1990 m. kovo 17 d. – paskirtas Piliečių teisių ir tautybių reikalų komisijos pirmininku, 1990 m. kovo 20 d. – paskirtas nuolatinės Piliečių teisių ir tautybių reikalų komisijos nariu. Nuo 1990 m. balandžio 24 d. – Valstybinės komisijos priešblokadinių priemonių planui paruošti ir vykdyti narys, nuo 1990 m. gegužės 9 d. – Lietuvos Respublikos Aukščiausios Tarybos Prezidiumo pilietybės komisijos narys ir „Lietuvos aido“ redakcinės kolegijos narys, nuo 1990 m. liepos 19 d. – Lietuvos Respublikos parlamentinės komisijos konsultacijoms su Rusijos TSFR narys. Nuo 1991 m. sausio 30 d. – Lietuvos radijo studijos darbui koordinuoti darbo grupės vadovas. 1991 m. liepos 24 d. – patvirtintas Lietuvos Respublikos oficialios delegacijos į Maskvą pasirašyti Sutartį tarp Lietuvos Respublikos ir Rusijos TFSR dėl tarpvalstybinių santykių pagrindų (1991 m. liepos 29 d.) nariu. 1991 m. rugpjūčio 14 d. – paskirtas Lietuvos Respublikos oficialios delegacijos deryboms su Armėnijos Respublika bei Lietuvos Respublikos ir Armėnijos Respublikos tarpvalstybinių santykių sutarčiai pasirašyti nariu. Nuo 1991 m. gruodžio 3 d. – Piliečių teisių ir tautybių reikalų komisijos narys. 1992 m. balandžio 7 d. – sustabdyti Aukščiausios Tarybos deputato įgaliojimai.

1993–1996 m. – leidyklos „Litterae universitatis“ vyriausiasis redaktorius, 1996–2001 m. – leidyklos „Tvermė“ direktorius.

1994–2001 m. – istorinių apysakų serijos „Skomantas“ redaktorius ir bendraautoris. Verčia grožinę literatūrą.

2007 m. – išleido knygą „Su Sąjūdžiu už Lietuvą“.

2000 m. liepos 1 d. – apdovanotas Lietuvos Nepriklausomybės medaliu.

Į KOVO 11-ĄJĄ

Prisiminimai apie Kovo 11-ąją ir svarstymai apie valstybę: 

„Kai palygini svarbiausius Lietuvai šiame šimtmetyje 1918-uosius ir 1990-uosius metus, matai ir panašumų, ir skirtumų. Skirtumų daug, o panašumas, ko gero, tik vienas, kad abu kartus Lietuvai teko vaduotis iš Rusijos imperijos. Pirmąjį kartą daugiau lėmė ginkluota kova už susikūrusią valstybę, antrąjį – kova politinėmis ir teisinėmis priemonėmis.

Pirmąjį kartą Lietuvą atidalijo nuo imperijos politinės ir ekonominės erdvės Pasaulinio karo fronto linija bei vokiečių okupacija, o komunistai, užgrobę valdžią nusilpusioje imperijoje, patys netrukus atsitvėrė nuo likusio pasaulio geležine uždanga. Antrąjį – Lietuvai iš imperijos erdvės teko vaduotis pačiai.

Vienintelė imperijos erdvė, iš kurios, atrodo, beveik esame išėję, tai politinė Rusijos erdvė. Tačiau politinius sprendimus daugeliu atvejų gali priimti ir įgyvendinti, jei tauta pernelyg neprieštarauja, keli žmonės. Kur kas daugiau politikų pastangų ir nuoseklaus visos tautos darbo reikalauja posūkis žmonių mąstysenoje. Todėl iš Rusijos ekonominės, energetinės, transporto erdvės išeiti sekasi sunkiau. Prieš karą Nepriklausoma Lietuva puikiausiai vertėsi be Rytų rinkos, tačiau po Kovo 11-osios žmonės, įtakojantys Lietuvos ekonomikos sprendimus, sunkiai įsivaizdavo, kad įmanoma perorientuoti Lietuvos ūkį Vakarų linkme. Jie delsė. Kas veikė jų sprendimus?

1989 m. sausio mėnesį Sąjūdžio taryba pasiuntė mane į Maskvoje surengtą apskritą stalą tema „Respublikų suverenitetas ir federacijos vientisumas“. Po diskusijos buvau pakviestas į Maskvos universiteto „Sovietinio žmogaus laboratoriją“. Mokslų daktarai ir kandidatai, tiesiantys kelius sovietizacijai bei dedantys ideologinius pagrindus vienakalbės ir vienmintės sovietinės visuomenės kūrimui, panoro iš pirmų lūpų sužinoti, kaip Sąjūdis įsivaizduoja Lietuvos ateitį. Nejaugi jų ilgametis triūsas bus nuėjęs perniek?

Tuomet ir 1990-aisiais – daugelis buvome įsitikinę, kad iš ideologinės komunizmo erdvės išeisime negrįžtamai, susigrąžinę tautos ir valstybės simbolius, atkūrę istorinę tiesą ir demokratiškai išsirinkę savo valdžią. Praslinkus dešimčiai metų kartais ima atrodyti, jog vis dar nepavyksta iki galo išsivaduoti iš tos erdvės, nors imperija lyg ir nebeegzistuoja.

Komunistinio mentaliteto likučiai trukdo išeiti iš kitų imperijos erdvių. Tai ir teberusenantis tikėjimas „plačiomis Rusijos rinkomis“, ir valstybės turto švaistymas bei vogimas, ir biurokratijos savivalė, ir laisvosios rinkos nomenklatūrinis variantas, ir nepakantumas partijoms bei nuomonių įvairovei, ir pagaliau nepasitenkinimas permainomis bei atvirai reiškiama neapykanta tiems, kurių dėka tos permainos ateina. Bendriau tariant, nenoras susitaikyti su pasikeitusiu gyvenimu ir keistis patiems.

1928 m., kai Čekoslovakija minėjo nepriklausomos valstybės gyvavimo dešimtmetį, jos prezidentas Tomašas Masarykas sakė: „Galvoju, kad taip respublika išsilaikytų dar dvidešimt, trisdešimt metų… Tada jau bus nauja karta, gimusi laisvėje. Tos laisvės jau niekas nebeatims…“.

Praslinkus dešimtmečiui po Kovo 11-osios, ateitis neatrodo tamsi, nes didžiojoje pasaulio politikoje atsirado daugiau teisės, ir tokie įtakingų valstybių sandėriai, kaip prieš Antrąjį pasaulinį karą, tapo beveik neįmanomi. Lietuva jau beldžiasi į galingų tarpvalstybinių susivienijimų, galinčių užtikrinti mūsų saugumą ir padėti pasiekti taip trokštamą gerovę, duris. Tačiau tos durys atsiveria sunkiai, nes perėję sovietinio žmogaus laboratorijos meistrų mokyklą nelabai norime keistis patys, bevelydami permesti virsmą ateities kartoms. O ar pasikeis mūsų vaikai, jei nepasikeisime patys. Delsdami mes prarandame brangų laiką.

Palyginus su pirmuoju dešimtmečiu po Vasario 16-osios, yra vienas svarbus skirtumas: Lietuva išliko demokratinė valstybė. Savo metu Sąjūdis pasirinko valstybei atkurti teisinį neprievartinį kelią, paklojo pamatus pilietinei visuomenei, daugiapartinei politinei sistemai ir suteikė žmonėms galimybę pasirinkti tokią valdžią, kokia jiems patinka. Lietuva išlaikė demokratijos egzaminą

Todėl ir tikiu, kad Lietuvai pakaks jėgų susitelkti ir atgauti prarastą laiką. Jau bręsta laisvėje gimusi karta. Jei netrukdysime jai tvarkytis ir jei patys prisidėsime, Lietuva įsitvirtins Europos demokratinėje erdvėje, kurioje pirmenybė teikiama žmogiškumui ir teisei santykiuose tarp žmonių bei valstybių, savitarpio pagalbai, laisvo žmogaus atsakomybei už save ir savo valstybę.“

Iš knygos: „LIETUVOS NEPRIKLAUSOMOS VALSTYBĖS ATSTATYMO AKTO SIGNATARAI, 1990“ (parengė Julius Beinortas, Jūratė Černiauskienė, Gediminas Ilgūnas ir kt.). Vilnius: Savastis, 2000, p. 67–68.