Petras GINIOTAS

Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras

1952 m. gruodžio 2 d. – gimė Medikių kaime, Klaipėdos rajone.

1971 m. – baigė Gargždų vidurinę mokyklą.

1971–1973 m. – tarnavo tarybinėje armijoje.

1974–1976 m. – dirbo Klaipėdos įmonėje „Vakarų laivų remontas“ laivų vamzdžių sistemų tiesėju; 1976–1990 m. – Klaipėdos mechanizacijos valdyboje Nr.5 vairuotoju, vairuotoju-kompresorininku.

1989–1990 m. – Klaipėdos darbininkų sąjungos pirmininkas.

1989–1990 m. – Klaipėdos miesto Sąjūdžio tarybos narys.

1990–1991 m. – Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio Seimo narys.

1990 m. kovo 4 d. – išrinktas į Lietuvos Respublikos Aukščiausiąją Tarybą-Atkuriamąjį Seimą Žardininkų rinkiminėje apygardoje Nr. 43 (Klaipėdos miestas).

1990–1992 m. – Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo deputatas. 1990 m. kovo 11 d. balsavo už Lietuvos Respublikos Aktą „Dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo“. Dirbo Sveikatos apsaugos ir socialinių reikalų komisijoje, Rytų Lietuvos problemų laikinojoje komisijoje.

1992–1996 m. – Lietuvos Respublikos Seimo narys. Kandidatu į Seimo narius išsikėlė pats, surinkęs daugiau kaip tūkstantį būsimų rinkėjų parašų, taip pat kandidatu į Seimo narius jį iškėlė Sąjūdžio koalicija „Už demokratinę Lietuvą“.

Nuo 1996 m. – neakivaizdžiai studijavo Vilniaus Gedimino technikos universiteto Aplinkos inžinerijos fakultete miesto ir kelių inžinerijos specialybę.

1997 m. – išrinktas į Klaipėdos miesto tarybą.

1997–1998 m. – Klaipėdos savivaldybės turto komiteto pirmininkas ir valdybos narys.

1997–1998 m. – laivų krovos AB „Klaipėdos Smeltė“ ūkio ir nežinybinės apsaugos viršininkas.

1998–1999 m. – UAB „Pajūrio viešbučiai“ laikinasis direktorius. Nuo 1999 m. dirbo AB „Klaipėdos jūrų krovinių kompanija“ saugos struktūrinio padalinio viršininko pavaduotoju.

2000 m. liepos 1 d. – apdovanotas Lietuvos Nepriklausomybės medaliu.

Į KOVO 11-ĄJĄ

Prisiminimai apie Kovo 11-ąją ir svarstymai apie valstybę: 

„Gimiau po karo. Ką tik praūžusi karo audra, jos baisumai tebebuvo giliai įstrigę žmonių širdyse, kaip ir atsiminimai apie Nepriklausomą Lietuvos valstybę. Nepriteklius, nauja tvarka, kolektyvizacija, palyginimai su tuo kas buvo – tai tėvelių pokalbių temos ilgais vakarais, susėdus prie šiltos krosnies, degant žibalinei lempai. Klausiausi ištempęs ausis apie senelį Nepriklausomos Lietuvos savanorį, kaimo šaulių vadą Juozą Giniotą, pasimirusį prieš sovietams ateinant keturiasdešimtaisiais metais ir taip išvengusį žiaurios lemties. Ypač šviesius atsiminimus apie Nepriklausomą Lietuvą, žmonių sąžiningumą, tradicijas mums su seserimi pasakodavo mama. Neišdildomą įspūdį paliko dėdės Viktoro pasakojimai apie keturiasdešimtųjų metų įvykius, kalėjimo žiaurumus už bandymą pereiti sieną, karą, jo baisumus, išvežimą darbams į Vokietiją.

1988 m. pradėjus burtis Sąjūdžiui, be jokių dvejonių įsijungiau į jo veiklą, buvau išrinktas Klaipėdos miesto Sąjūdžio tarybos nariu. Buvau jaunas, galbūt ir nekantrus - norėjosi, kad Lietuva kuo greičiau taptų nepriklausoma. Pamenu, viename Sąjūdžio tarybos posėdyje, dar 1989 metais pasiūliau, jog reikia reikalauti, kad būtų atskirtas Lietuvos bankas, įvesti savi pinigai, valstybė tvarkytųsi savarankiškai. Tuo laiku tai buvo per drąstiška, tai supratau iš vyresniųjų kolegų žvilgsnių, nors niekas iš jų man neprieštaravo, tačiau kalbėjo, kad dar ne laikas. Optimizmo ir noro veikti buvo per kraštus – ėmėme kurti nepriklausomas profsąjungas. 1989 m. balandžio 26 d. įkūrėme Klaipėdos, po kiek laiko ir visos Lietuvos Darbininkų sąjungą. Nepriklausomų profesinių sąjungų kūrimąsi rėmė Sąjūdžio vadovybė, pats prof. V. Landsbergis dalyvavo steigiamuosiuose suvažiavimuose. Nelikau nepastebėtas – išrinko pirmuoju Klaipėdos darbininkų sąjungos pirmininku, o 1990 m. tapau kandidatu į LTSR Aukščiausiąją Tarybą. Dar eidami į rinkimus Sąjūdžio remiami kandidatai nė kiek neabejojo, jog naujai išrinkta Aukščiausioji Taryba skelbs Lietuvos Nepriklausomybę, buvo tik vienas klausimas – „kada?“. Apie tai ne kartą buvo kalbėta susirinkimuose, posėdžių metu, privačiuose pokalbiuose.

Per antrąjį rinkimų turą 1990 m. kovo 4 d. buvau išrinktas į Aukščiausiąją Tarybą. Įvykius skubino 1990 m. kovo 13 d. turėsiantis įvykti Sovietų Sąjungos Aukščiausiosios Tarybos deputatų suvažiavimas, kuriame turėjo būti patvirtinta išstojimo iš Sovietų Sąjungos tvarka. Visi supratome, jog esame okupuoti ir prievarta inkorporuoti į Sovietų Sąjungą, tačiau patvirtinus išstojimo tvarką atsirastų papildomų kliūčių skelbti Nepriklausomybę. Tapo akivaizdu, kad Nepriklausomybės aktas turi būti priimtas ir paskelbtas anksčiau, negu ana tvarka.

Pirmą ką tik išrinktos Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos posėdį buvo numatyta sušaukti 1990 m. kovo 10 d. Beveik be pertraukos vyko Sąjūdžio remtų deputatų pasitarimai, kuriuose galutinai nuspręsta – trumpai, kad ir keliolikai minučių atstatyti tarpukario Lietuvos konstituciją, paskelbti Lietuvos nepriklausomybės aktą, po to priimti laikinąjį pagrindinį įstatymą, reglamentuojantį pereinamojo laikotarpio valstybinę sanklodą ir tvarką, kitus dokumentus. Ypač aktyviai padėjo rengti dokumentų projektus užsienio lietuviai, nors pagrindinis krūvis vis dėlto atiteko Lietuvos teisininkams, susibūrusiems po Sąjūdžio vėliava.

Atėjo lemiamos minutės. Prie Aukščiausiosios Tarybos rūmų rinkosi minios žmonių. Rūmų apsaugą perėmė Sąjūdžio nariai. Jaudulys, lydėjęs vien mintį, kad tuoj bus paskelbta Nepriklausomybė, prasidėjus posėdžiui atslūgo. Pagaliau skelbiamas Nepriklausomybės aktas, visi linguoja susikibę rankomis, skanduodami „Lietuva“, „Lietuva“, „Lietuva“. Sveikiname, bučiuojame vienas kitą. O širdyje ir džiaugsmas ir nerimas. Esu pragmatikas – padaręs vieną darbą, jau galvoju apie kitą. Gal ta mintis ir neleido džiūgauti taip laisvai, kaip džiūgavo tą naktį kai kurie kolegos ar susibūrę žmonės prie rūmų. Galvojau apie rytdieną, žinojau, kad taip laisvai mūsų į laisvę niekas nepaleis, kad tai tik kovos pradžia. Vėliau gyvenimas parodė, kad tai tiesa. O ir nemažai tą vakarą džiūgavusių, tik paskelbus blokadą Lietuvai, jau mus kaltino, jog skelbiant Nepriklausomybę, buvo padaryta klaida. Tenka pripažinti, kad tokių buvo nedaug. Niekada neabejojau, kad tai, ką mes padarėme kovo 11-ąją, yra teisinga ir būtina.

Vėliau sekę įvykiai tik patvirtino tą nuostatą.

Tolesnį Nepriklausomybės įtvirtinimą lydėjo tragiški 1991 m. sausio įvykiai, karinis pučas Maskvoje, apsigynėme. Manau, kad vienas iš didžiausių laimėjimų buvo ir tai, kad, būdami susiskaldę Aukščiausioje Taryboje, radome savyje jėgų susėsti už bendro stalo, parengti Konstitucijos projektą. Man teko būti tarp dvylikos deputatų, kurie surado kompromisinį variantą, tenkinantį visas puses. Džiugu, kad mūsų parengtą Konstitucijos projektą Lietuvos piliečiai patvirtino referendumu. Nedidelis mano indėlis į šį dokumentą, tačiau pats prisilietimas prie jo man kelia savigarbą ir pasitenkinimą. Aš dėkingas labiau patyrusiems kolegoms už suteiktą galimybę ir džiaugiuosi, kad šis dokumentas ne kartą parodys gaires, kur mums eiti sunkiuose gyvenimo vingiuose.“

Iš knygos: „LIETUVOS NEPRIKLAUSOMOS VALSTYBĖS ATSTATYMO AKTO SIGNATARAI, 1990“ (parengė Julius Beinortas, Jūratė Černiauskienė, Gediminas Ilgūnas ir kt.). Vilnius: Savastis, 2000, p. 85–86.