Juozas KARVELIS (1934 04 18 – 2018 04 12)

Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras

1934 m. balandžio 18 d. – gimė Eičių kaime, Tauragės rajone.

1942–1944 m. – mokėsi Inkaklių (Šilutės r.) pradžios mokykloje.

1945–1949 m. – mokėsi Švėkšnos (Šilutės r.) gimnazijoje.

1950–1952 m. – mokėsi Klaipėdos jūreivystės mokykloje.

1952–1954 m. – mokėsi Murmansko jūreivystės mokykloje (Sovietų Sąjunga).

1952–1958 m. – Murmansko žvejybos įmonių jūreivis, vyr. kapitono padėjėjas.

1959–1964 m. – Klaipėdos jūrų prekybos uosto vyr. kapitono padėjėjas, kapitonas.

1964–1970 m. – Lietuvos žvejybos pramonės gamybinės valdybos transporto laivų ir plaukiojančių bazių vyr. kapitono trečiasis, antrasis padėjėjas.

1970–1980 m. – Lietuvos jūrų laivininkystės vyr. kapitono antrasis padėjėjas, kapitonas.

1980–1986 m. – Laivų aptarnavimo agentūros dispečeris.

1986–1990 m. – Klaipėdos jūrų prekybos uosto jūrinis locmanas.

1988 – 1990 m. – aktyviai dalyvavo Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio veikloje. Buvo Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio Klaipėdos jūrų prekybos uosto Sąjūdžio rėmimo grupės steigėjas, Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio steigiamojo suvažiavimo delegatas.

1989 m. gegužės 27 d. – Lietuvos jūrininkų sąjungos steigiamosios konferencijos dalyvis. Konferencijoje išrinktas Lietuvos jūrininkų sąjungos tarybos pirmininku.

1989 m. gegužės 27 d. – 1991 m. kovo 13 d. – Lietuvos jūrininkų sąjungos tarybos pirmininkas (1989 m. rugpjūčio 25 d. Lietuvos SSR Ministrų Taryba įregistravo respublikinę visuomeninę organizaciją Lietuvos jūrininkų sąjungą).

1989 m. spalio 1 d. – 1990 m. gegužės 12 d. – Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio Klaipėdos skyriaus tarybos narys.

1990 m. vasario 24 d. – išrinktas į Lietuvos Respublikos Aukščiausiąją Tarybą-Atkuriamąjį Seimą Klaipėdos miesto Danės rinkiminėje apygardoje Nr. 38.

1990–1992 m. – Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo deputatas. 1990 m. kovo 11 d. balsavo už Lietuvos Respublikos Aktą „Dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo“. 1990 m. kovo 10 d. – 1992 m. sausio 30 d. dirbo Mandatų ir etikos komisijoje, 1990 m. kovo 20 d. – 1991 m. lapkričio 21 d. – dirbo Valstybės atkūrimo nuolatinėje komisijoje, nuo 1991 m. lapkričio 21 d. iki 1992 m. lapkričio 22 d. – Teisinės sistemos komisijoje , taip pat buvo Valstybinės komisijos priešblokadinių priemonių planui paruošti ir vykdyti narys (1990 m.), Lietuvos Respublikos parlamentinės vyriausybinės komisijos konsultacijoms Rusijos TFSR narys (1990–1992 m.), Laikinosios transporto komisijos narys (1992 m.), Lietuvos Respublikos delegacijos į Maskvą pasirašyti Sutartį tarp Lietuvos Respublikos ir Rusijos TFSR dėl tarpvalstybinių santykių pagrindų narys (1991 m. liepos 29 d.), Tarpparlamentinės Sąjungos Lietuvos grupės narys (1991–1992 m.), Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo atstovas Europos Tarybos Parlamentinėje Asamblėjoje vieneriems metams (1992–1992 m.). Buvo Jungtinės Sąjūdžio frakcijos pirmininkas, Jungtinės Sąjūdžio frakcijos narys (1991–1992 m.).

1990–1992 m. – Kovo 11-osios (Nepriklausomybės) partijos narys.

Nuo 1993 m. – Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų partijos narys.

1993–1995 m. – SP AB „Lietuvos jūrų laivininkystė“ laivų kapitonas.

1995–2001 m. – Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcijos Tarptautinės jūrų organizacijos Informacinio centro viršininkas.

1995–1999 m. – Lietuvos Respublikos atstovas Tarptautinės jūrų organizacijos Jūrų saugumo komitete.

2000 m. liepos 1 d. – apdovanotas Lietuvos Nepriklausomybės medaliu.

2002–2005 m. –išvertė pagrindinius jūrų teisės dokumentus iš anglų k.

2005 m. – išleido knygą „Teodoras Reingardas. Jūrininkas, karininkas, mirtininkas: prisiminimai“.

2012 m. – apdovanotas Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių medaliu.

2018 m. balandžio 12 d. – mirė Klaipėdoje. Palaidotas Jurgaičių kapinėse, Šilutės rajone.

Į KOVO 11-ĄJĄ

Prisiminimai apie Kovo 11-ąją ir svarstymai apie valstybę: 

„Gimiau ir augau kaime – Žemaičiuose, tarp miškų. Mamos netekau 1936 m., tėvo 1941-aisiais. Pirmosios perskaitytos knygos, kurias prisimenu, buvo apie Kęstutį pas Gediminą (nepatiko), Nilso kelionę su laukinėmis žąsimis ir – kaip beatrodytų šiandien pačiam keista – apie tragišką „Žanetos“ ekspediciją. Ne kažin ką ten ir supratau. Nors, kita vertus, epochų lūžių metais vaikai gyvenimo suvokimo prasme bręsta labai sparčiai. 1940 -aisiais man nesunkiai išaiškino, kodėl Lietuvoje vietoj policijos atsirado milicija. Paskui iš suaugusiųjų kalbų ir spaudos („Ateities“ laikraščio) net vaikas galėjo nutuokti, ką vokiečiams reiškė Stalingradas ir kur krypo tolesnė karo eiga. Man prenumeravo „Žiburėlį“, kuriame spausdinosi Vytė Nemunėlis – Bernardas Brazdžionis. Ką jau bekalbėti apie 1944 - uosius ir pokario metus. Paauglys, pažinęs savo šalį ir pasaulį – neretai, žinia, post factum – pirmiausia iš didžiulio kiekio įvairiaspalvės prieškarinės periodikos bei plačiai atmerktomis akimis žvalgęsis aplink save jau nebegalėjo likti politišku beraščiu – taigi, ir „bešališku“.

Pradžios mokyklos suolo draugas, keletu metų vyresnis už mane (per karą taip dažnai atsitikdavo), supažindinęs mane su Vinnetou, grafu Montekristu bei kunigaikščiu Šarūnu, vietoj sovietų armijos išėjo į partizanus; buvo svarstoma, kad man, užuot laukus to paties, reikėtų gal eiti į jūrininkus: naiviai tikėjome, jog tai padėtų palaikyti ryšius su ana puse… Slėgė ir betėvio augintinio padėtis, būtinai reikėjo asmeninės materialinės nepriklausomybės, kad ir okupantų lageryje. Kaip bebūtų – viskas išėjo staigiai ir be jokių romantiškų paskatų. Tuo tarpu kitas buvęs suolo draugas (Švėkšnos gimnazijoje) už antisovietinio būrelio organizavimą Šilutėje dar nepilnametis gavo „lietuvišką terminą“ – 25 metus. Manęs nebeleido išplaukti net pro Klaipėdos uosto vartus, neatidėliojant centro valdžios įsakymu išsiuntė į Murmanską. Buvome tokių ten ne vienas, kartu su latviais ir estais. Kol prie Naujosios Žemės ir Lokių salos žvejojau menkes su jūros ešeriais, nuo baudėjų kulkos žuvo dar vienas klasės draugas – partizanų ryšininkas, nuostabaus gerumo ir švelnumo jaunuolis; 1953 metais išduotas ir apsuptas nusišovė ir anas pradžios mokyklos bendrasuolis, didelių gabumų žemaičių kaimo vaikinas, rašęs romantiškas ir patriotines eiles. Iki mirties liksiu jiems skolingas. Pelenai beldžiasi į širdį.

N. Chruščiovas savo saulėlydyje pagaliau leido daugeliui politiškai nepatikimų Baltijos šalių jūrininkų išplaukti ir „už rubežiaus“ – suprantama, nuolat, akylai ir iš labai arti prižiūrint saugumui. Tuo labiau Vakarų Europos blizgesys neapakino, tik sutvirtino įsitikinimą, jog galų gale ir šitiems mūsuose nebus kur dėtis su jų „socializmu“, kad ir apmaukšlintu „žmoniška“ kauke – jei norės išgyventi su savo vaikais ir anūkais.

Plaukiojant užklupo ūminė liga ir Sąjūdžio sulaukiau dirbdamas Klaipėdos uoste. Į rinkimus ėjau su atvira ir bekompromisine nepriklausomos ir demokratiškos Lietuvos Respublikos atstatymo (ar, jei taip norit, sutvėrimo) programa, aiškindamas rinkėjams, jog tik šitokia valstybė gali užtikrinti jų (ir mano) grynai pragmatinius interesus: daugumai iš mūsų daugiau gal ir nereikia, bet su mažiau irgi neišsiversime. Beje, net sapnuoti negalėjau (ir ne aš vienas), kad dar pagal sovietinį įstatymą išrinktas parlamentas bus kada nors pavadintas Atkuriamuoju Seimu: rodėsi savaime suprantama, jog formaliai atstačius nepriklausomybę reiks tuoj skelbti naujus rinkimus. Užgriuvus neatidėliotiniems darbams, blokadoms, šaudymams, reikalas užsitęsė; galiausiai pamėginome jį realizuoti (taip, tai buvo mūsiškių iniciatyva) priešlaikiniais rinkimais. Į juos, suprantama, nebėjau. Žinia, būta ir naivių minčių. Visa tauta esame naujagimiai politikoje, todėl ir mūsų rytojus joje nenusakomas. Bet mano kartos ir vyresni žmonės nesuprantame daugelio mūsų bendraamžių niurzgėjimo, net verkšlenimo: argi nematėme blogesnių ir vargingesnių laikų? Ką gi, tai, matyt, masių psichologijos sritis. Žinau viena: kas bus, kas nebus, o žemaitis nepražus. Padėsime, aiškus dalykas, ir lietuviams.“

Iš knygos: „LIETUVOS NEPRIKLAUSOMOS VALSTYBĖS ATSTATYMO AKTO SIGNATARAI, 1990“ (parengė Julius Beinortas, Jūratė Černiauskienė, Gediminas Ilgūnas ir kt.). Vilnius: Savastis, 2000, p. 116.