Vytautas KOLESNIKOVAS (1948 10 25–2021 10 01)

Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras 

 

 

1948 m. spalio 25 d. – gimė Alytaus mieste.

1955–1964 m. – mokėsi Alytaus 2-ojoje vidurinėje mokykloje.

1964–1968 m. – mokėsi Alytaus mechanikos technikume (dabar – Alytaus kolegija), įgijo techniko elektriko profesiją.

1968–1970 m. – tarnavo sovietinėje armijoje.

1970–1974 m. – studijavo Maskvos N. Krupskajos liaudies menų universitete, įgijo tapytojo specialybę.

1971–1972 m. – dirbo Alytaus mašinų gamykloje „Astra“, 1972–1977 m. – Alytaus statybos treste, 1977–1979 m. – „Alytaus šiluminiuose tinkluose“ dailininku.

1979–1989 m. – dirbo Alytaus eksperimentiniame namų statybos kombinate dailininku.

1989–1990 m. – vadovavo Alytaus miesto meno bendrovei „Harmonija“, buvo jos pirmininkas.

1988–1990 m. – aktyvus Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio (toliau – Sąjūdis) dalyvis: Alytaus miesto Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narys, tarybos pirmininkas, Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio Steigiamojo suvažiavimo delegatas, Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio Seimo narys, Sąjūdžio Seimo politinės komisijos narys.

1990 m. kovo 4 d. – išrinktas į Lietuvos Respublikos Aukščiausiąją Tarybą-Atkuriamąjį Seimą Vidzgirio rinkiminėje apygardoje Nr. 61 (Alytaus miestas).

1990–1992 m. – Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo deputatas. 1990 m. kovo 11 d. balsavo už Lietuvos Respublikos Aktą „Dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo“. Nuo 1990 m. kovo 20 d. – Mokslo, švietimo ir kultūros komisijos pirmininko pavaduotojas, Kultūros pakomitečio pirmininkas, nuo 1990 m. gruodžio 4 d. – Aukščiausiosios Tarybos  plenarinių posėdžių balsų skaičiavimo komisijos narys, 1992 m. kovo 17 d. paskirtas į komisiją išvadoms parengti dėl Kauno miesto, Ignalinos ir Lazdijų rajono savivaldybių tarybų veiklos. Priklausė Tautos pažangos frakcijai.

1993–1995 m. – Kultūros paveldo inspekcijos Alytaus apygardos viršininkas.

Nuo 1994 m. – Tautos pažangos partijos narys.

1995–1996 m. – UAB „Harmonija“ generalinis direktorius.

1996–1997 m. – UAB „Melbalta“ direktoriaus pavaduotojas.

1997–2011 m. – Kultūros vertybių apsaugos departamento Alytaus teritorinio padalinio vadovas, dailės ir kultūros vertybių tvarkymo darbų ekspertas.

2002 m. – baigė Tarptautinę Nesvyžiaus akademiją, įgijo parkų specialisto kvalifikaciją.

2004 m. – balotiravosi į Europos Parlamentą (Tautos pažangos partijos sąraše).

2000 m. liepos 1 d. – apdovanotas Lietuvos Nepriklausomybės medaliu.

2009 m. vasario 4 d. – apdovanotas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Karininko kryžiumi.

2021 m. spalio 1 d. – mirė Alytuje. Palaidotas Antakalnio kapinėse, Vilniuje. 

Į KOVO 11-ĄJĄ

Prisiminimai apie Kovo 11-ąją ir svarstymai apie valstybę: 

„Sovietmečiu apie prieškarinę Nepriklausomą Lietuvą kalbėdavom tik siaurame namiškių rate. Mano senelis iš motinos pusės, Antanas Palukaitis, buvo Lietuvos kariuomenės savanoris. Nepriklausomos Lietuvos laikais dirbo įvairiuose Lietuvos miestuose pašto viršininku. Iš jo, o ypatingai iš senelės Palukaitienės Michalinos, daugiausiai ir sužinojau apie Nepriklausomą Lietuvą. Būdamas šeštoje klasėje perskaičiau A. Šapokos istoriją. Mūsų namuose buvo nemažai prieškarinės literatūros, taip pat Vytauto Didžiojo mirties 500 metinių minėjimo albumas. Tai buvo gera pažintinė medžiaga apie tuometinę Lietuvą. Man, kaip dailininkui, nepriklausomybės idėjos niekada nebuvo svetimos. Su kolegomis, ypatingai su dabar jau mirusiu keramiku V. Ledu, žmona Nijole, dažnai apie tai kalbėdavom.

Prasidėjus Sąjūdžiui, abu su žmona aktyviai įsijungėme į jo veiklą. Iki mano išrinkimo į Aukščiausiąją Tarybą 1990 m., buvau Alytaus miesto Sąjūdžio pirmininku. 1988 m. spalio mėn. buvau išrinktas į Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio seimą, dirbau LPS politinėje komisijoje, kurios nariais buvo R. Ozolas, A. Saudargas, R. Paulauskas, V. Landsbergis ir kt. Priklausiau vadinamajai „Kauno grupuotei“ ir mūsų nuomonė dėl Lietuvos nepriklausomybės buvo daug radikalesnė, negu vilniečių, dėl to dažnai kildavo ginčai.

Kovo 11-ąją Sąjūdžio remti deputatai ryte susirinko buvusiuose profsąjungų, o dabar Seimo trečiuose rūmuose dėl apsisprendimo, ką siūlysime Aukščiausios Tarybos pirmininku. Sąjūdiečiai pasidalino į dvi stovyklas: vieni siūlė R. Ozolą, kiti V. Landsbergį. Jeigu R. Ozolas tada nebūtų atsiėmęs kandidatūros, neaišku, kas būtų laimėjęs. Kovo 11-oji buvo persunkta džiaugsmo ir euforijos. Tačiau tai truko tik kelias dienas, o toliau buvo tik juodas darbas. Aukščiausioje Taryboje dirbau Mokslo, švietimo ir kultūros komisijoje. Buvau Komisijos pirmininko G. Ilgūno pavaduotoju, kultūros pakomisės pirmininku. Darbas komisijoje buvo įdomus, daug susitikimų su įvairiais žmonėmis, naujų įstatymų kūrimas, svarstymas, priėmimas. Dažnai dirbdavome šeštadieniais ir sekmadieniais. Kada buvo balsuojama dėl moratoriumo Kovo 11-ajai, balsuodavau prieš. Įsimintini 1991 m. sausio įvykiai. Man su deputatu A. Sėjūnu po sausio 13-osios teko važinėti po Naujosios Vilnios gamyklas ir Šalčininkų miesto įmones. Susitikimų pradžioje atmosfera būdavo gana įkaitusi, tačiau ilgiau pabendravus žmonių nuotaikos keisdavosi į gerąją pusę. Ir Naujoje Vilnioje, ir Šalčininkų rajone buvo daug agitatorių prieš Lietuvos nepriklausomybę. Darbas Aukščiausioje Taryboje buvo nuolatos trukdomas: 1990 m. blokada, 1991 m. sausio įvykiai, pučas Maskvoje, V. Landsbergio „parlamentinė rezistencija“ ir pan. Baigęs darbą Aukščiausioje Taryboje, grįžau į Alytų. Pradėjau dirbti Kultūros paveldo inspekcijoje Alytaus apygardos viršininku. Mano kompetencijoje buvo Alytaus apskrities kultūros paminklų apsauga. Darbas įdomus ir reikalingas: kultūros paveldą reikia išsaugoti ir ateities kartoms. 1995–1997 m. dirbau privačiose struktūrose, užsiėmiau komercine veikla.

1997 m. grįžau dirbti į Kultūros paveldo apsaugos departamentą, kur dirbu ir dabar. Iš Kovo 11-osios tikėjausi, kad gyvensime laisvoje ir demokratinėje šalyje. Šiandieninis Lietuvos gyvenimas nėra lengvas ir paprastas, daug netvarkos ir neteisybės, stokoja paprasčiausio padorumo, pradedant bendražmogiškais santykiais ir baigiant valdžios struktūrų veiksmais. Tačiau kaip žmogus, balsavęs už Lietuvos Nepriklausomybę ir pasirašęs ant Kovo 11-osios Nepriklausomybės atstatymo akto, vis dar tikiu, kad Lietuva turi galimybę tapti šalimi, kurioje gera ir sunku gyventi.“ 

Iš knygos: „LIETUVOS NEPRIKLAUSOMOS VALSTYBĖS ATSTATYMO AKTO SIGNATARAI, 1990“ (parengė Julius Beinortas, Jūratė Černiauskienė, Gediminas Ilgūnas ir kt.). Vilnius: Savastis, 2000, p. 120–121.