Arvydas Kostas LEŠČINSKAS

Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras  

1946 m. lapkričio 15 d. – gimė Kėdainių mieste.

1970 m. – baigė Kauno politechnikos institutą (dabar – Kauno technologijos universitetas), įgijo inžinierius-mechaniko kvalifikaciją. Socialinių mokslų daktaras, docentas.

1970–1972 m. – dirbo Kėdainių cukraus fabrike pamainos viršininku.

1972–1975 m. – dirbo Vilniaus magnetinių įrašų konstravimo biuro vyresniuoju inžinieriumi.

1975–1978 m. – dirbo Lietuvos TSR valstybinio plano komiteto Liaudies ūkio planavimo ir ekonomikos mokslinio tyrimo institute vyresniuoju moksliniu bendradarbiu.

1978–1990 m. – Vilniaus universiteto aspirantas, dėstytojas, docentas.

1984 m. birželio 28 d. – Ekonomikos institute apgynė kandidato disertaciją „Techninės pažangos ekonominio efektyvumo didinimo ir spartinimo keliai duonos pramonės sąjunginės respublikos sąlygomis“.

1990–1991 m. – Vilniaus universiteto Gamybos ekonomikos ir valdymo fakulteto prodekanas.

1990 m. kovo 4 d. – išrinktas į Lietuvos Respublikos Aukščiausiąją Tarybą-Atkuriamąjį Seimą Radviliškio rinkiminėje apygardoje Nr. 89.

1990–1992 m. – Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo deputatas. 1990 m. kovo 11 d. balsavo už Lietuvos Respublikos Aktą „Dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo“. Nuo 1990 m. kovo 20 d. – Ekonomikos komisijos narys, komisijos pirmininko pavaduotojas, 1990 m. gruodžio 4 d. – išrinktas į Aukščiausiosios Tarybos plenarinių posėdžių skaičiavimo komisiją, nuo 1992 m. kovo 12 d. – buvo Laikinosios transporto komisijos narys. Priklausė Liberalų frakcijai.

1992–1995 m. – Lietuvos Respublikos Susisiekimo ministerijos ministro pavaduotojas.

1995–1996 m. – Lietuvos Respublikos Energetikos ministras.

1996–2007 m. – uždarosios akcinės draudimo bendrovės „Industrijos garantas“ direktorius, generalinis direktorius.

2003–2007 m. – Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro valdybos narys.

Yra padaręs išradimų, paskelbęs mokslinių darbų aktualiais ekonomikos plėtojimo, jos struktūrinių poslinkių klausimais. Lietuvos žiniasklaidoje spausdina straipsnius ir komentarus ekonomikos temomis.

1995 m. – apdovanotas Švedijos karališkuoju Šiaurės žvaigždės ordinu.

2000 m. liepos 1 d. – apdovanotas Lietuvos Nepriklausomybės medaliu.

1990 M. KOVO 11-OSIOS LŪKESČIAI IR ŠIANDIENINIS VERTINIMAS

Prisiminimai apie Kovo 11-ąją ir svarstymai apie valstybę:

„1990 m. kovo 11 d. gavę didesnės tautos dalies mandatą paskelbti Lietuvos nepriklausomybę, ne tik sukūrėme prielaidas jos išrinktiesiems ir paskirtiesiems savarankiškai valdyti valstybę, bet ir uždėjome jiems didelę atsakomybę už priimtų valdymo sprendimų pagrįstumą bei efektyvumą. Tuo metu buvome įsitikinę, kad savarankiškai valdydami, galėsime priimti pačius racionaliausius ir ekonomiškai naudingiausius Lietuvai sprendimus. Ir iš tikrųjų per dešimtmetį pasiekta nemaža laimėjimų. Priimti pagrindiniai įstatyminiai aktai, atkurta nuosava pinigų ir finansų sistema, išvesta svetimos valstybės kariuomenė, pagaliau esame pakviesti derėtis dėl stojimo į Europos Sąjungą. Deja, kai kurios perspektyvos ir ypač ūkio vystymo kryptys bei ekonominio augimo pobūdis iki šiol yra gan migloti, o instrumentai, turintys užtikrinti ekonomikos valdymą, nėra aiškiai apibrėžti, kai kuriems iš jų naudoti nėra net sąlygų. Neretai dar galvojama, jog viską sutvarkys rinka arba tam pakaks vien institucinių reformų, t. y. pakeisti vienos ar kitos žinybos pavadinimą, išplėsti jų vykdomų funkcijų ratą, jas panaikinti ir pan., tačiau gerokai sumenkinamas valstybės vaidmuo. Toks supaprastintas požiūris į ekonomikos valdymą ir atvedė prie to, kad jos sąstingio 1999 m. sąlygomis nebežinome, kaip jį įveikti, ir tegalime sau pasiūlyti tik visuotinį taupymą, besaikį skolinimąsi, mažai ekonomiškai pagrįstą privatizavimą, kuris dažnai nesibaigia nei planuotomis investicijomis, nei tų privatizuotų įmonių suklestėjimu. Taigi ir turime situaciją, kai valstybė reikalingų veiksmų arsenale neberanda ryžtingų ekonomikos atgaivinimo priemonių, nes vienomis jų nesinaudoja, o kitų naudojimą pati dirbtinai apriboja. Bejėgiškai todėl atrodo Lietuvos banko pareiškimai, kad, nesuspėjus laiku perorientuoti lito į Europos valiutos krepšelį, dabar to daryti neverta, tai perkeliant į gerokai vėlesnį laikotarpį, tuo pačiu prarandant vieną iš svarbiausių nūdienos ekonomikos trumpalaikio reguliavimo svertų. O ką bekalbėti, kad silpstančio Lietuvos ekonomikos augimo sąlygomis Centrinis bankas negali pasinaudoti žemų palūkanų ir žemo lito kurso palaikymo politikos priemonėmis, tai sėkmingai daro, pavyzdžiui, mūsų kaimyninė Lenkija. Visa tai anksčiau priimtų neracionalių sprendimų pasekmė, kuriuos reikėtų nedelsiant keisti. Nedaug kuo gali pasigirti vyriausybės, prisidėdamos prie ypač palankių verslo vystymosi sąlygų sudarymo. Ar jos rado lėšų smulkiam verslui vystyti, ar investicijoms į infrastruktūros plėtotę? Greičiau ne, nes nėra aiškiai suformuotos struktūrinės ūkio vystymo politikos, o ūkio ir finansų žinybos, atsakingos už šio ilgalaikio ekonomikos augimo reguliavimo priemones, paskendo viena energetikos problemų aiškinimesi, o kita – krizinio biudžeto formavimo procedūrose. Tai yra tiesus kelias į valdžios krizę.

Tikėkimės, kad nors antrajame nepriklausomybės dešimtmetyje turėsime aiškesnę Lietuvos ekonomikos vystymosi programą, paremtą stabiliu ir subalansuotu jos augimu, valdymo grandžių bei instrumentų derama sąveika.“

Iš knygos: „LIETUVOS NEPRIKLAUSOMOS VALSTYBĖS ATSTATYMO AKTO SIGNATARAI, 1990“ (parengė Julius Beinortas, Jūratė Černiauskienė, Gediminas Ilgūnas ir kt.). Vilnius: Savastis, 2000, p. 134–135.