Albertas MIŠKINIS

Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras 

1938 m. balandžio 12 d. – gimė Repšiškių kaime, Panevėžio rajone.

1954 m. – baigė Ramygalos vidurinės mokyklos septynias klases.

1958 m. – baigė studijas Panevėžio hidromelioracijos technikume.

1970 m. – baigė studijas Lietuvos žemės ūkio akademijoje (dabar – Vytauto Didžiojo universiteto Žemės ūkio akademija), įgijo inžinierius hidrotechniko specialybę.

1958–1959 m. – dirbo Alytaus melioracijos statybos valdyboje darbų vykdytoju.

1960–1962 m. – tarnavo TSRS kariuomenėje.

1963–1964 m. – dirbo Alytaus melioracijos statybos valdyboje darbų vykdytoju, Alytaus melioracijos grupės viršininku.

1964–1974 m. – Respublikinio vandens ūkio projektavimo instituto Šilutės skyriuje vyresniuoju inžinieriumi, grupės vadovu.

1971 m. – persikėlė į Uteną, iki 1990 m. dirbo statybose, daugiausia Kaimo statybos ministerijos sistemoje.

1989 m. – įstojo į Lietuvos demokratų partiją.

1990 m. kovo 8 d. – išrinktas į Lietuvos Respublikos Aukščiausiąją Tarybą-Atkuriamąjį Seimą Aukštaitijos rinkiminėje apygardoje Nr. 105 (Utenos r.).

1990–1992 m. – Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo deputatas. 1990 m. kovo 11 d. balsavo už Lietuvos Respublikos Aktą „Dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo“. Nuo 1990 m. kovo 20 d. – buvo nuolatinės Agrarinės komisijos narys, nuo 1990 m. rugpjūčio 8 d. – Politinių ir diplomatinių ryšių ekspertų grupės narys, nuo 1990 m. lapkričio 15 d. – dirbo Valstybinėje komisijoje Lietuvos gyventojų pareiškimams nagrinėti ir galutinėms išvadoms teikti, nuo 1991 m. sausio 31 d. – Aukščiausiosios Tarybos antrosios sesijos posėdžių balsų skaičiavimo komisijos narys, nuo 1991 m. lapkričio 28 d. – dirbo nuolatinėje Sveikatos apsaugos ir socialinių reikalų komisijoje. Priklausė Jungtinei Sąjūdžio frakcijai.

1992 m. – kandidatavo Lietuvos Respublikos Seimo rinkimuose.

Nuo 1992 m. – Krikščionių demokratų partijos narys.

1992–1996 m. – Utenos žemės ūkio ir maisto pramonės mokyklos direktoriaus pavaduotojas gamybai, mokomojo ūkio vedėjas.

1996–2000 m. – individualios projektavimo įmonės direktorius. 2000 m. išėjo į pensiją.

2000 m. liepos 1 d. – apdovanotas Lietuvos Nepriklausomybės medaliu.

LIETUVOS NEPRIKLAUSOMYBĖ – VISO MANO GYVENIMO VILTIS IR SVAJONĖ

Prisiminimai apie Kovo 11-ąją ir svarstymai apie valstybę: 

„Augau atokiame kaime prie miškų, kur pagrindinis pokarinio gyvenimo bruožas buvo bolševikinės represijos. Tuomet tarybų valdžia patenkintų žmonių buvo labai mažai, o ir tie patys daugiausia buvo ne lietuvių kilmės. Kada tik besueidavo žmonės draugėn, visuomet tebekalbėdavo apie laisvę. Vis buvo guodžiamasi, kad Lietuva bus išvaduota, nustatant net datas. Nors tos datos nuolat buvo nukeliamos, žmonių viltys neblėso. Nuo kaimo žmonių ašarų ir vargų prasidėjęs mano gyvenimo kelias ėjo per nuolatinius susidūrimus su okupacine valdžia, kuriai vis dažniau atstovaudavo lietuviai. Žlugus išsilaisvinimo viltims, daug kam atrodė, kad Rusija yra neįveikiama. Nuolatinė kova už būvį, už aukštesnį postą darbe, vertė žmones stoti į valdančią partiją. Nors iš partijos pavadinimo buvo išbrauktas paskutinis žodis, tarybinės ideologijos spaudimas į žmonių sąmonę darėsi vis atkaklesnis ir rafinuotesnis. Komunistinės organizacijos pamažu augo ir jau pačios tapo pajėgiomis organizuoti komunistinės visuomenės kūrimą. Lietuviams buvo primestas ir darėsi priimtinas tarybinio žmogaus įvaizdis su patriotinėmis kalbomis, vangiu darbu ir nuolatiniu girtavimu. Tačiau laisvės troškimas nebuvo užgesęs, pradėjo ryškėti vidaus opozicija. Pirmieji disidentai ir pogrindžio leidiniai pasirodė Rusijoje, pamažu plito ir pas mus. Nors tautą žadino tik grupelė drąsuolių ir pasišventėlių, laisvės troškimo dvasia leido vis tvirtesnius daigus. Tokioje aplinkoje subrendo kovos už laisvę kulminacija, žmonės išėjo į neregėtus mūsų šalyje mitingus. Suskambėjo laisvės kalbos ir dainos. Sąjūdis tapo mūsų tautos savastimi, atvedusia į 1990-ųjų Kovo 11-ąją.

Atgimimo metu mano iniciatyva buvo įkurta Sąjūdžio grupė įmonėje. Įstojau į atsikuriančią Lietuvos demokratų partiją. Utenos skyriaus taryba iškėlė mane kandidatu į Aukščiausiąją Tarybą. Aukščiausioje Taryboje-Atkuriamajame Seime dirbau Vyriausybės ir kitų Respublikos valdymo institucijų struktūros bei veiklos principų grupėje. Įsteigus nuolatines komisijas, buvau Agrarinės komisijos, vėliau – Sveikatos ir socialinių reikalų komisijos nariu. 1992 m. rinkimuose į Lietuvos Respublikos Seimą nebuvau perrinktas. Pradėdamas savo pirmąją rinkiminę kampaniją, kalbėjau apie politinę ar ekonominę nepriklausomybę. Politinės nepriklausomybės bylą buvo pradėjęs Sąjūdis, tačiau greitos sėkmės nesitikėjau. Supratau, kad teks eiti per lūžtantį ledą, bet nemaniau, kad ši kova pareikalaus žmonių aukų. Kai virš mūsų ėmė kauptis juodi debesys su vis mažesnėmis prošvaistėmis, nepriklausomybės įsitvirtinimo procesas atrodė visai įstrigęs. Netikėtai irstančią imperiją sudrebinęs Maskvos pučas atvėrė mums vartus į laisvę ir tarptautinį pripažinimą.

Deja, mes nesugebėjome sutvarkyti savo ekonomikos. Eidamas į rinkimus, savo rinkėjams aukso kalnų nežadėjau. Savo rinkiminiame straipsnelyje rajono laikraštyje nedviprasmiškai rašiau, kad rinkos ekonomika pradžioje atneš infliaciją, nedarbą, gyvenimo lygio smukimą. Tačiau šiuolaikinė padėtis yra liūdnesnė negu tikėjausi. Kaip nepatyręs politikas aš naiviai maniau, kad mūsų pramonės darbas liks suderintas su buvusia tarybine pramone ir bus abipusiai naudingas. Juo labiau nesitikėjau, kad mūsų mėsos ir pieno produktai bus niekam nereikalingi ir kaupsis sandėliuose. Nelengvos gyvenimo sąlygos supriešino mūsų žmones. Ekonominius sunkumus mes pakeltume lengviau, jeigu ne nuolatiniai žiniasklaidos pranešimai apie politikų išvogtus milijonus ir net milijardus. Pavyzdžiui, televizijos laidos dalyvė praneša, kad konservatorių valdžia vagia taip pat, kaip ir buvusioji. Laidos vedėjos patikslina: dar daugiau. Paprasti žmonės laukia, kada tų milijonų vagys – dabartiniai ir anie – bus areštuoti. Tylu ramu. Niekas nepatvirtina ir nepaneigia televizijos laidos informacijos. Yra nusikaltimas, nėra bausmės. Teisėtvarkos sistemoje – olimpinė ramybė. Suprantu, kad yra nemažai trūkumų tuose įstatymuose, už kuriuos aš balsavau. Daug klaidų padaryta įgyvendinant tuos įstatymus ekonominės reformos metu. Bet blogiausia tai, kad valstybės pagrindų kūrimo pradžioje mes pražiūrėjome įstatymą, pagal kurį kiekvienas pilietis būtų visiškai atsakingas už savo žodžius ir darbus. Dabar žodžiai ir darbai taip suveliami, kad ir nelabasis jų neišpainiotų.“

Iš knygos: „LIETUVOS NEPRIKLAUSOMOS VALSTYBĖS ATSTATYMO AKTO SIGNATARAI, 1990“ (parengė Julius Beinortas, Jūratė Černiauskienė, Gediminas Ilgūnas ir kt.). Vilnius: Savastis, 2000, p. 147–148.