Privalomi slapukai

Įjungta
Privalomi (seanso) slapukai naudojami e-seimas.lrs.lt ir www.e-tar.lt svetainėse, jie reikalingi pagrindinių svetainės funkcijų veikimui užtikrinti ir Jūsų duotam sutikimui su slapuku išsaugoti, jei tokį davėte. Svetainės negalės tinkamai veikti be šių slapukų.

Statistikos slapukai

ĮjungtaIšjungta
Analitiniai slapukai (Google Analytics) padeda tobulinti svetainę, renkant ir analizuojant informaciją apie jos lankomumą.

A
A
A
Neįgaliesiems
Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimas 1990 m. kovo 11 d.

Romualdas OZOLAS (1939 01 31–2015 04 06)

Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras 

 

Romualdas Ozolas
Apie 2000 m. | Fotografas nenurodytas 
Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarų klubo archyvas

 

1939 m. sausio 31 d. – gimė Joniškėlyje, Pasvalio rajone.

1946–1957 m. – mokėsi Bazilionų vidurinėje mokykloje.

1957–1962 m. – studijavo Vilniaus universiteto Istorijos-filologijos fakultete. Įgijo filologo specialybę.

1962–1963 m. – dirbo mokytoju Biržų 1-osios vidurinėje mokykloje.

1963–1964 m. – dirbo metodininku Kraštotyros draugijoje.

1964–1965 m. – biuletenio „Meno saviveikla“ meninis redaktorius.

1965–1968 m. – dirbo žurnalo „Kultūros barai“ atsakinguoju sekretoriumi, Muzikos, kultūros skyrių redaktoriumi.

1968–1973 m. – studijavo Vilniaus universiteto aspirantūroje. Disertacijos tema – „Kultūros pažangos kriterijų klausimas“ (vadovas – prof. Bronislovas Genzelis). Disertacijos negynė.

1973–1989 m. – Vilniaus universiteto Filosofijos istorijos ir logikos katedros dėstytojas.

1973–1989 m. – TSKP (LKP) narys.

1975–1980 m. – dirbo Lietuvos TSR Ministrų Tarybos sekretoriate.

1980–1989 m. – Leidyklos „Mintis“ vyriausiojo redaktoriaus pavaduotojas.

1988 m. birželio 3 d. – 1988 m. spalio 23 d. – Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narys.

1988 m. spalio 23 d. – 1990 m. balandžio 21 d. –  Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio Seimo, Seimo tarybos narys, Seimo tarybos pirmininko pavaduotojas (nuo 1988 m. lapkričio 25d.).

1988–1990 m. – pirmojo nepriklausomo politinio savaitraščio „Atgimimas“ steigėjas ir redaktorius.

1989 m. vasario 26 d. – 1990 m. kovo 9 d. – Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos deputatas, jos Prezidiumo narys (nuo 1989 m. lapkričio 4 d.), 1989 m. kovo 26 d. – išrenkamas kaip Sąjūdžio remiamas TSRS liaudies deputatas.

1989–1990 m. – Savarankiškos Lietuvos komunistų partijos narys, 1989 m. gruodžio 22 d. – išrinktas LKP Centro komiteto nariu.

1990 m. vasario 24 d. – išrinktas į Lietuvos Respublikos Aukščiausiąją Tarybą-Atkuriamąjį Seimą Rėkyvos rinkimų apygardoje Nr. 49 (Šiaulių mieste).

1990–1992 m. – Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo narys. 1990 m. kovo 11 d. balsavo už Lietuvos Respublikos Aktą „Dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo“. Nuo 1990 m. kovo 11 d. – Laikinojo Pagrindinio Įstatymo tobulinimo darbo grupės narys, nuo 1990 m. kovo 13 d. – Bendrųjų valstybės atkūrimo principų darbo grupės vadovas, 1990 m. kovo 14 d. – paskirtas Laikinosios komisijos dėl Lietuvos televizijos ir radijo komiteto pavaldumo pakeitimo ir jo veiklos reorganizavimo nariu, nuo 1990 m. gegužės 9 d. – laikraščio „Lietuvos aidas“ redakcinės kolegijos narys, 1990 m. liepos 6 d. – 1992 m. vasario 28 d. – Valstybinės komisijos Rytų Lietuvos problemoms išnagrinėti pirmininkas, nuo 1990 m. rugpjūčio 2d. – Lietuvos Respublikos valstybinės delegacijos deryboms su TSRS narys, 1992 m. vasario 6 d. – 1992 m. lapkričio 22 d. – derybų su Rusijos Federacija narys, 1991 m. sausio 13 d. – paskirtas Lietuvos Respublikos Laikinosios gynybos vadovybės nariu, nuo 1991 m. lapkričio 20 d. –  Darbo grupės Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo koncepcijai parengti narys, nuo 1991 m. gruodžio 11 d. – Aukščiausiosios Tarybos delegatas Šiaurės Atlanto Asamblėjos seminare. 1991 m. vasario 14 d. – 1992 m. lapkričio 22 d. – Krašto apsaugos ir vidaus reikalų komisijos narys, 1991 m. birželio 12 d. – 1992 m. lapkričio 22 d. – Pirmosios lietuviškos knygos 450 m. sukakties minėjimo valstybinės komisijos narys, 1991 m. rugsėjo 26 d. – 1992 m. lapkričio 22 d. – Tarpparlamentinės Sąjungos Lietuvos grupės narys, 1991 lapkričio 14 d. – 1992 m. lapkričio 22 d. – Estijos Respublikos, Latvijos Respublikos, Lietuvos Respublikos Tarpparlamentinės Asamblėjos narys, 1991 m. lapkričio 21 d. – 1992 m. lapkričio 22 d. – Valstybės atkūrimo ir konstitucijos komisijos narys, 1991 m.  lapkričio 27 d. –1992 m. lapkričio 22 d. – Laikinosios komisijos Konstitucijos projektui parengti narys, 1992 m. vasario 28 d. – 1994 m. kovo 24 d. – Valstybinės regioninių problemų komisijos narys, komisijos pirmininkas. 1991 m. gegužės 8 d. – 1992 m. lapkričio 22 d. – Sąjūdžio centro frakcijos narys.

1990 m. kovo 17 d. – 1991 m. sausio 8 d. – Pirmosios atkurtos nepriklausomos Lietuvos Respublikos Vyriausybės Ministro Pirmininko pavaduotojas.

1992–1996 m. – Lietuvos Respublikos VI Seimo narys. Išrinktas Saulės rinkimų apygardoje. Kandidatu iškėlė Lietuvos centro judėjimas, priklausė Mišriai Seimo narių grupei, dirbo Valstybės ir teisės komitete, buvo Lietuvos Respublikos, Estijos Respublikos, Latvijos Respublikos Tarpparlamentinės Asamblėjos (Baltijos Asamblėjos) nariu, Lietuvos Respublikos Seimo geros valios misijos Čečėnijos klausimams spręsti nariu, Pirmosios lietuviškos knygos 450 m. sukakties minėjimo valstybinės komisijos nariu, Lietuvos mokyklos 600 metų jubiliejaus minėjimo valstybinės programos vykdymo komisijos nariu.

1993–2003 m. – Lietuvos centro sąjungos pirmininkas (Lietuvos centro judėjimo pirmininkas nuo 1992 m.).

1996–2000 m. – Lietuvos Respublikos VII Seimo narys. Išrinktas Dzūkijos rinkimų apygardoje Nr. 69, iškėlė Lietuvos centro sąjunga, priklausė  Centro frakcijai, dirbo Ekonomikos komitete, NATO reikalų komisijoje, buvo Seimo delegacijos Baltijos Asamblėjoje ir Seimo delegacijos Tarpparlamentinėje Sąjungoje nariu.

1996 m. lapkričio 26 d. – 1999 m. lapkričio 4 d. – Lietuvos Respublikos Seimo Pirmininko pavaduotojas, iki 2000 m. sausio 11 d. – Seimo valdybos ir seniūnų sueigos narys.

2000 m. vasario 11 d. – apdovanotas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Komandoro didžiuoju kryžiumi.

2000 m. liepos 1 d. – apdovanotas Lietuvos Nepriklausomybės medaliu.

2002–2006 m. – Varėnos rajono savivaldybės tarybos narys.

2003 m. spalio 16 d. – įstatymu pripažintas Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataro statusas.

2005 m. – apdovanotas Estijos Respublikos Marijos žemės kryžiaus 4-ojo laipsnio ordinu.

2003–2008 m. – Nacionalinės centro partijos, Lietuvos centro partijos (nuo 2005 m.) pirmininkas, Lietuvos centro partijos garbės pirmininkas (2009–2015 m.).

2012–2015 m. – Žurnalo „Nepriklausomybės sąsiuviniai“ vyriausiasis redaktorius, visuomeninių organizacijų susivienijimo „Už teisingumą Lietuvoje“ apskritojo stalo pirmininkas.

2015 m. balandžio 6 d. – mirė Vilniuje. Palaidotas Antakalnio kapinėse, Vilniuje.

 

Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos deputato Romualdo Ozolo (Rėkyvos rinkimų apygarda Nr. 49 / Šiaulių miestas) vardinio balsavimo „Dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo“ kortelė
Vilnius, 1990 m. kovo 11 d.
Lietuvos Respublikos Seimo archyvas. F. 2, ap. 1, b. 17, l. 72 

 

 


 

 

MANO KELIAS Į NEPRIKLAUSOMYBĘ

„Kas biografijoje nepažymėta

1949 m. vasaros vakarą padainavę kaimo vyrai išsiskirsto. Sako: ir miškan.

1955 m. pirmąkart išgirstu apie Stalino lagerius ir lietuvių tremtinių sukilimą.

1956 m. per pamokų pertraukas svarstom, kaip padėti vengrams.

1959 metais pakeliui į Vieną sustoję pernakvoti Budapešte, žiūrim į 1956 metų sukilimo malšintojų kulkų išvarpytas studentų bendrabučių sienas. Iš Vienos mes, Vilniaus studentų liaudies instrumentų sekstetas, prieš tai įveikę visus konkursus Maskvoje, o Vienoj laimėję ir pasaulinį, parsivežėm aukso medalį. Vilniaus geležinkelio stoties peronas lūžta. Studijų Vilniaus universitete metu dalyvaudamas liaudies dainų ir šokių ansamblyje bei instrumentiniame sekstete jaučiuosi dirbąs rimtą darbą. Tampu ansamblio tarybos pirmininku. Baigus universitetą, esu kviečiamas dirbti komjaunimo centro komitete, bet – pasirodo – nesu komjaunuolis. Baudai gaunu paskyrimą į rajono mokyklą, nors jau turiu darbą Vilniuje.

Po „tremties“ dirbu Kraštotyros draugijoje, paskui – „Meno saviveikloje“ (meniniu redaktoriumi), iš kurios padarom „Kultūros barus“, mano dideliam džiaugsmui tebeinančius iki šiol.

1967 metais pajuntu, kad ir žurnalistika neduoda atsakymo, kodėl mes gyvenam „ne taip“ ir kaip reikia gyventi. Metu darbą, gyvenu tėvų sodyboje ir rašau. Ir tai netenkina. Trumpam grįžęs į darbą (ačiū už tai tuometiniam „Kultūros barų“ vyriausiajam redaktoriui Aleksui Baltrūnui), įstoju į filosofijos aspirantūrą (ačiū už gerą patarimą Emai Mikulėnaitei). Po trejeto metų įtempto darbo (ypač – antikos studijų) perprantu būties sąrangą. Ateina Didysis Prašviesėjimas. Nuo to laiko lieka tik darbas.

Sutikęs būti priimtas į kompartiją (artimieji tai laikė išdavyste, aš tai tebelaikau didžiausiu savo gyvenimo moraliniu nuopuoliu) 1973 metais buvau paskirtas dirbti Universitete. 1974 metais su prof. B. Genzeliu rengėm tekstus nelegaliam leidiniui (tekstus išsaugojau), tačiau tais pat metais pavyko išleisti pirmą „Filosofijos istorijos chrestomatijos“ tomą ir mes apsisprendėm dar vieno pogrindinio leidinio nebeleisti (pagalbininkas leidėjas šito negali atleisti lig šiol). „Chrestomatijos“ kartu su šiandieninių „Pradų“ leidyklos vyriausiuoju redaktoriumi A. Rybeliu mūsų pagrindinių rėmėjų trijulė išleidom šešis tomus, klasikų veikalų 35 tomus, pradėjom S. Šalkauskio, A. Maceinos, Vydūno, kitų lietuvių filosofų raštų leidimą. Kai kurie tiražai pasiekdavo maksimalią Maskvos nustatytą 30000 egzempliorių ribą.

1975 metais gavau netikėtą pasiūlymą dirbti Lietuvos TSR MT sekretoriate. Ilgai dvejojęs apsisprendžiau pažiūrėti, „kas daro socializmą“. Po poros metų buvo visiškai aišku. Kol pavyko išeiti, prireikė dar dviejų. Tačiau M. Gorbačiovo „perestroiką“ sutikau, pažindamas ir būtį, ir buitį. Reikėjo tik apsižiūrėti, „kurios pusės prieiti“. 1983 m. „Literatūroje ir mene“ paskelbiau straipsnį „Pasaulis yra čia“. Ir dabar laikau jį buvus pakankamai reikšmingą mūsų brandai. Mano „įvadai“ į Sąjūdį buvo kraštotyrinės ekspedicijos, Knygos bičiulių draugijos veikla, mudviejų su A. Tytmonu 1987 metais pradėtas Tomo Mano seminaras, prof. B. Genzelio pradėti pokalbiai „Žinijos“ draugijoje, išvedę jau į sąjūdinius veiklos pavidalus.

 Su itin dideliu pasitenkinimu iš priešsąjūdinės veiklos nurodau tą faktą, kad 1988 metų birželio 2 d. diskusijos „Ar įveiksim biurokratiją“ metu prasidėjusį „persitvarkymo judėjimo“ kūrimąsi iš Mokslininkų rūmų pavyko nukelti į Mokslų Akademiją, kur birželio 3 d. susirinko visi drąsiausieji ir į Iniciatyvinę grupę pasiūlė tokius visuomenės veikėjus, kurių represavimas neišvengiamai būtų atsisukęs prieš režimą Lietuvoje. Nuo tol liko tik veikti.“

 

Iš knygos: „LIETUVOS NEPRIKLAUSOMOS VALSTYBĖS ATSTATYMO AKTO SIGNATARAI, 1990“ (parengė Julius Beinortas, Jūratė Černiauskienė, Gediminas Ilgūnas ir kt.). Vilnius: Savastis, 2000, p. 158–159.

 

 

 

   Naujausi pakeitimai - 2021-10-05 17:10
   Žydrūnas Mačiukas