Vytautas PALIŪNAS (1930 08 13–2005 03 12)

Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras  

1930 m. rugpjūčio 13 d. – Kėdainių mieste.

1949 m. – sidabro medaliu baigė Kėdainių vidurinę mokyklą.

1949–1954 m. – studijavo Kauno politechnikos institute (dabar – Kauno technologijos universitetas) studijas baigė su pagyrimu,

1954–1957 m. – dirbo asistentu Hidrotechnikos katedroje.

1958–1961 m. – laimėjęs konkursą, tapo „VODGEO“ mokslinio instituto Maskvoje aspirantu.

1963 m. – apgynė technikos mokslų kandidato disertaciją, o 1970 m. – technikos mokslų daktaro disertaciją.

1961–1997 m. – dirbo Kauno politechnikos institute Teorinės mechanikos katedroje. 1967 m. tapo docentu, 1972 m. – profesorius, katedros vedėjas.

1983 m. – už kolektyvinį mokslinį darbą, apdovanotas valstybine premija, o 1992 m. – nacionaline premija už vadovėlį aukštosioms mokykloms „Teorinė mechanika“. Parašė keletą vadovėlių aukštųjų mokyklų studentams, vieną monografiją, spaudoje paskelbė apie 70 mokslinių darbų, kuriuose nagrinėtos hidrodinamikos, teorinės mechanikos ir tamprumo teorijos problemos.

1989 m. – aktyviai dalyvavo atkuriant Vytauto Didžiojo universitetą (VDU), buvo 1989 m. susibūrusios iniciatyvinės grupės universitetui atkurti narys.

1989 m. birželio mėn. – išrinktas į VDU Statuto rengimo grupę. Atkūrus universitetą, dirbo jame pedagoginį darbą, dalyvavo universiteto senato darbe.

1990 m. vasario 24 d. – išrinktas į Lietuvos Respublikos Aukščiausiąją Tarybą-Atkuriamąjį Seimą Panemunės rinkiminėje apygardoje Nr. 30 (Kauno miestas).

1990–1992 m. – Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo deputatas. 1990 m. kovo 11 d. balsavo už Lietuvos Respublikos Aktą „Dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo“. Nuo 1990 m. kovo 14 d. – Laikinosios Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos komisijos dėl Lietuvos televizijos ir radijo komiteto pavaldumo pakeitimo ir jo veiklos reorganizavimo narys, nuo 1990 m. kovo 20 d. – Rytų Lietuvos problemų laikinosios komisijos narys. Nuo 1990 m. kovo 20 d. – patvirtintas į nuolatinę Švietimo, mokslo ir kultūros komisiją, nuo 1990 m. balandžio 3 d. – Lietuvos radijo ir televizijos valdybos narys, nuo 1991 m. kovo 12 d. – Aukščiausiosios Tarybos trečiosios sesijos posėdžių balsų skaičiavimo komisijos narys, nuo 1991 m. lapkričio 26 d. – Ekonomikos komisijos, o nuo 1991 m. lapkričio 27 d. – darbo grupės desovietizacijos įstatymo projektui parengti narys. Buvo Laikinosios tyrimo komisijos Sovietų Sąjungos KGB veiklai Lietuvoje ištirti narys. Komisijos, išvadoms parengti dėl Kauno m., Ignalinos, Kauno ir Lazdijų r. savivaldybių tarybų veiklos narys. Septintosios frakcijos, nuo 1991 m. gruodžio 11 d. pavadintos Nuosaikiųjų frakcija, narys.

1990–1992 m. – Lietuvos Radijo ir televizijos valdybos narys.

1991–1999 m. – Lietuvos mokslo tarybos narys.

1995–1996 m. – Kauno miesto tarybos narys, buvo Biudžeto ir ekonomikos komiteto pirmininkas.

2000 m. liepos 1 d. – apdovanota Lietuvos Nepriklausomybės medaliu.

Žmona Danutė – gydytoja-odontologė. Vaikai (iš pirmos santuokos) Lina ir Vidas.

2005 m. kovo 12 d. – mirė Kaune. Palaidotas Petrašiūnų kapinėse, Kaune.

Į KOVO 11-ĄJĄ

Prisiminimai apie Kovo 11-ąją ir svarstymai apie valstybę: 

„Aštuoniasdešimtųjų metų pabaigoje matėsi, kad komunizmas pasaulyje gyvena paskutines dienas. Rytų Europos šalys viena po kitos nusimetė sovietinį jungą. Rusija neišlaikė lenktynių su Vakarų šalimis. Jos ekonomika merdėjo, valstybė nusilpo. Kaip ir po Pirmojo pasaulinio karo, Lietuvai susidarė sąlygos išsilaisvinti iš Rusijos okupacijos ir atstatyti nepriklausomą valstybę su Vilniumi ir Klaipėda. Dėl to stichiškai atsiradęs Sąjūdis patraukė Lietuvos žmones ir aš nenorėjau atsilikti nuo kitų žmonių. Kairieji politikai pasisakė už visuomenės ekonominę lygiavą. Tačiau jų darbai rodė ką kitą. Todėl aš pasirinkau dešiniąją politiką.

Pirmajame Aukščiausios Tarybos posėdyje, kuriame buvo paskelbtas Nepriklausomybės atstatymas, V. Landsbergis sėdėjo už manęs. Aš pastebėjau, kad priešais mus susirinko nemažai korespondentų. Jie visi norėjo nufotografuoti būtent jį. Puiki žurnalistų nuojauta rodė, kad V. Landsbergis bus pagrindinis sensacijos autorius. Vėliau kioske nusipirkau JAV leidžiamą „Time“ žurnalą. Šio žurnalo 1990 m. balandžio 9 d. numeryje yra Amerikos Užsienio reikalų ministro pavaduotojo Strobo Talbooto straipsnis „Dabartinio džiaugsmo lyderiai“. Jame S. Talbottas rašo, kad Lietuvos parlamentarai balsavo už išėjimą iš SSRS ir padarė tris pareiškimus: štai ko mūsų žmonės nori, štai yra tai, ką mes užsitarnavome, ir štai, kaip mes tai pasieksime. Jie buvo teisūs, teisūs ir neteisūs. Vadinasi, mes padarėme tai, kas Vakaruose buvo laikoma neįmanomu.

Darbas Aukščiausioje Taryboje buvo sunkus. Jis tęsėsi nuo ryto iki vėlyvo vakaro. Dažnai atrodė, kad dalyvauju tam tikros komandos žaidime. Per trumpą laiką rezultatų lyg ir nesimatė. Tačiau, atvažiavęs iš Vilniaus į Kauną, matydavau skirtumą tarp karo ir taikos. Grįžęs į Kauną, pusantrų metų buvau Kauno miesto tarybos ir valdybos narys. Čia krito į akis mano kolegų neūkiškumas. Balsuodamas Kovo 11-ąją už Nepriklausomybę, lengvo Lietuvos gyvenimo nesitikėjau. Tačiau nemaniau, kad atstatytoje valstybėje bus taip paplitusi korupcija.“

Iš knygos: „LIETUVOS NEPRIKLAUSOMOS VALSTYBĖS ATSTATYMO AKTO SIGNATARAI, 1990“ (parengė Julius Beinortas, Jūratė Černiauskienė, Gediminas Ilgūnas ir kt.). Vilnius: Savastis, 2000, p. 165.