Saulius PEČELIŪNAS (1956 01 19–2023 12 02)

Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras

1956 m. sausio 19 d. – gimė Druskininkuose.

1963–1974 m. – mokėsi Vilniaus 23-iojoje vidurinėje mokykloje (dabar – Simono Daukanto gimnazija).

1974–1979 m. – studijavo Vilniaus inžineriniame statybos institute (dabar – Vilniaus Gedimino technikos universitetas), įgijo inžinieriaus kelininko kvalifikaciją.

1979–1990 m. – dirbo Miestų statybos projektavimo institute vyresniuoju inžinieriumi kelininku.

1980 m. – įsitraukė į pogrindinę politinę veiklą, bendradarbiavo leidžiant „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kroniką“, kitus pogrindinės spaudos leidinius.

1988–1990 m. – Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio Seimo narys.

1989 m. vasario 4 d. – Lietuvos demokratų partijos atkūrimo deklaracijos signataras, ilgametis partijos pirmininkas.

1990 m. kovo 4 d. – išrinktas į Lietuvos Respublikos Aukščiausiąją Tarybą-Atkuriamąjį Seimą Pirmojo Alytaus rinkiminėje apygardoje Nr. 59 (Alytaus miestas).

1990–1992 m. – Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo deputatas. 1990 m. kovo 11 d. balsavo už Lietuvos Respublikos Aktą „Dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo“. Nuo 1990 m. kovo 20 d. – nuolatinės Krašto apsaugos ir vidaus reikalų komisijos narys, komisijos pirmininkas, nuo 1990 m. spalio 13 d. – Politinių partijų ir visuomeninių organizacijų nuosavybės klausimų komisijos narys, 1991 m. balandžio 10 d. – išrinktas Aukščiausiosios Tarybos trečiosios sesijos balsų skaičiavimo grupės nariu. Nuo 1991 m. rugsėjo 26 d. – Tarpparlamentinės sąjungos Lietuvos grupės Jungtinės Sąjūdžio frakcijos narys. Nuo 1991 m lapkričio 20 d. – vadovavo darbo grupei, rengusiai Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo koncepciją. Nuo 1991 m. lapkričio 28 d. – Krašto apsaugos ir vidaus reikalų komisijos narys, nuo 1991 m. gruodžio 11 d. – Aukščiausiosios Tarybos delegatas Šiaurės Atlanto Asamblėjos seminare. 1992 m. vasario 4 d. paskirtas Krašto apsaugos ir vidaus reikalų komisijos pirmininku. 1992 m. vasario 6 d. – paskirtas į Lietuvos Respublikos valstybinę delegaciją deryboms su Rusijos Federacija dėl okupacinės kariuomenės išvedimo. Buvo Jungtinės Sąjūdžio frakcijos, vėliau – Sąjūdžio Santaros frakcijos narys.

1992–1996 m., 1996–2000 m., 2004–2008 m. –Lietuvos Respublikos Seimo narys. Buvo Lietuvos Respublikos Seimo Nacionalinio saugumo komiteto pirmininko pavaduotojas, Seimo demokratų frakcijos seniūnas, Operatyvinės veiklos parlamentinės kontrolės ir Etikos ir procedūrų komisijų narys.

2000 m. – kandidatavo rinkimuose į Lietuvos Respublikos Seimą.

2000–2001 m. – bedarbis.

2001–2004 m. – dirbo Muitinės departamento prie Finansų ministerijos Muitinės veiklos organizavimo, vėliau – Pažeidimų prevencijos skyriuje vyriausiuoju inspektoriumi.

2008–2012 m. – kadencijos Seimo narys, Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto narys, parlamentinės grupės „Už demokratišką Baltarusija“ pirmininko pavaduotojas.

2003–2008 m. – Tėvynės sąjungos (Lietuvos konservatorių) narys. 2008–2012 m. Tėvynės sąjungos – Lietuvos krikščionių demokratų frakcijos narys.

Lietuvos ir Danijos draugijos pirmininkas. Yra paskelbęs straipsnių politikos klausimais Lietuvos ir užsienio spaudoje. Yra paskelbęs straipsnių politikos klausimais.

2000 m. liepos 1 d. – apdovanotas Lietuvos Nepriklausomybės medaliu.

2005 m. birželio 22 d. – apdovanotas Lietuvos Didžiojo Kunigaikščio Gedimino ordino Komandoro kryžiumi.

Mirė 2023 m. gruodžio 2 d. Palaidotas Viilniuje, Antakalnio kapinėse.

Į KOVO 11-ĄJĄ

Prisiminimai apie Kovo 11-ąją ir svarstymai apie valstybę:

„Kiekvienas į politiką ateina vis kitaip. Nėra vienodų kelių dviem žmonėms. Mane labiausiai pastūmėjo amžiną atilsį mano dėdė Povilas Pečeliūnas, kurio istorija labai įdomi. Rinkimai buvo vasario 24 dieną, dėdė pasitraukė iš rinkiminės kovos vasario 23 dieną. Jei ne jo mirtis, jis tikrai būtų signataras, jo visas gyvenimas buvo paskirtas tam tikslui – atkurti Lietuvos nepriklausomybę. Jo mirtis turėjo didelę įtaką visai Lietuvos istorijai. Tai žmogus, kalintas lageryje už pogrindinę literatūrą – buvo išleidęs almanachą „Alma mater“ (4 tomus po 100 puslapių), skirtą Universiteto 400-ųjų metų jubiliejui. Tai pogrindyje išleistas leidinys su tam tikra simbolika – už tai jis atbuvo aštuonerius metus. Tai buvo žmogus, kuris paskatino mane tęsti pradėtą darbą ir stengtis įgyvendinti jo pagrindinį siekį. Praktiškai tai įvyko per 1980 metų teismą, kai dėdė buvo nuteistas ir išsiųstas į lagerį. Jau tada giminės pasąmonėje buvo – jei dėdė išeina į lagerį, tai kažkas turi jį pakeisti. Taip mes su žmona po truputį įsitraukėme į politiką. Prasidėjo Sąjūdis, pasidarė lengviau, kaip tik dėdė grįžo iš lagerio, jis irgi įsitraukė į Sąjūdį.

Taigi, tame 1980-ųjų metų teisme perėmiau estafetę, dalyvavau birželio 3 dienos susirinkime Mokslų Akademijoje. Mes nebuvome tokie žinomi ir labai nesiveržėme į tribūnas – iš pradžių norėjome įsitikinti, ar tai yra solidu, ar tai yra rimta, kas tai organizuoja ir kokiais principais – juk sudegti gali labai greitai. Kai pamatėme, kad viskas vyksta rimtai ir solidžiai, įsirašėme į pirmas sąjūdiečių gretas ir įsijungėme į tą veiklą. 1988 metų vasaros pabaigoje pamatėme, kad Sąjūdis gerai, bet Sąjūdis, atlikus pagrindinį darbą – atkūrus valstybę, ilgai egzistuoti negalės, nes žmonės labai skirtingi, su skirtingomis politinėmis pažiūromis ir pakankamai skirtingai įsivaizduojantys, kokia turėtų būti valstybė, santvarka ir t.t. Todėl jau tada sukūrėme Iniciatyvinę grupę, pradėjome organizuoti susitikimus su visuomene. Tie susitikimai turėjo parodyti, kokią partiją reikėtų kurti ir ar tikrai dabar, ar mes esame teisūs, ar tai įmanoma padaryti. Tokios diskusijos vyko kelis mėnesius. Tada nusprendėme ir jau per Naujuosius Metus išleidome Demokratų partijos iniciatyvinės grupės laikraštį. Partija dar nebuvo sukurta, bet jau buvo iniciatyvinė grupė ir buvo apsispręsta dėl pavadinimo. Buvo aišku, kad tai reikia daryti dabar ir daryti pačiame Sąjūdyje, iš jo žmonių. Mes norėjome, kad kurtųsi partijos, kad tie skirtingai įsivaizduojantys Lietuvos ateitį žmonės išmoktų aiškiai formuluoti savo Lietuvos ateities viziją ir derinti tarpusavyje skirtingus interesus, ieškotų bendrų sprendimų. Apsisprendėme ir įsteigėme partiją. Tai buvo pirmoji nekomunistinė partija Sovietų Sąjungoje ir, būtent, Lietuvos partija, o ne kokios rusiškos partijos padalinys. KGB struktūros, komunistų partija labai aiškiai suvokė, kaip tai yra pavojinga sovietinei santvarkai.

Įdomiausia, jog Sąjūdis tą mūsų veiksmą priėmė kaip Sąjūdžio skaldymą. Mes atsidūrėme tarsi tarp dviejų ugnių – ir tarp priešininkų, ir tarp bendraminčių. Todėl mūsų gyvavimas buvo gan sudėtingas, bet visuomenė mus palaikė. Tuo metu buvo imtasi kelių solidžių akcijų. Organizuotas mitingas dėl „Kastuvėlių baliaus“ Tbilisyje, padarėme eiseną, pasodinome medelį. S. Lozoraičiui padedant, suorganizavome Lietuvos piliečių pasų išdavimo akciją, inicijavome Lietuvos TSR Konstitucijos 6 str. pataisą dėl daugpartinės sistemos įteisinimo.

Kai vyko diskusijos dėl Konstitucijos, paskelbėme 1938 metų Lietuvos Konstituciją tam, kad žmonės studijuotų. Kaip pamenate, 1990 m. kovo 11 d., atstatėme jos galiojimą ir tik tada perėjome prie laikinojo Pagrindinio įstatymo – Konstitucijos.

Kai tik buvo priimtas tuometinėje Lietuvos TSR Aukščiausioje Taryboje referendumo įstatymas, įregistravome iniciatyvinę grupę ir pradėjome rinkti parašus labai svarbiu reikalu, kad rinkimuose į Aukščiausiąją Tarybą negalėtų dalyvauti sovietinėje kariuomenėje tarnaujantys ne Lietuvos piliečiai. Per mėnesį pavyko surinkti pusę milijono parašų. Viso to pasekmes dabar jau galime įvertinti. Mes išsirinkome Lietuvos Aukščiausiąją Tarybą, kurioje nebuvo okupacinės valdžios represinių struktūrų atstovų. Latvių, estų parlamentuose tokie atstovai buvo, todėl jie turėjo pereinamuosius laikotarpius. Vėliau buvo suorganizuotas referendumas – ar Lietuva turi būti nepriklausoma demokratine valstybe. Tuo metu tai buvo labai drąsu. Jame dalyvavo tik Lietuvos piliečiai. Okupantas neturėjo galimybės tiesiogiai įtakoti jo rezultatų. Lietuva pati sprendė savo ateitį. Taigi, mūsų partijos politinės veiklos rezultatai nebuvo vienadieniai, jie lėmė viso krašto gyvenimą.

Dabar, kai prisimenu 1990 metų Kovo 11-osios vakarą, prieš akis iškyla toks vaizdas: aplinkui Seimo rūmus daug žmonių, jie plėšia sovietinį herbą, dalis signatarų bėga pas tuos žmones, krykštauja, visi patenkinti. Bet buvo tarp tų pačių signatarų ir tokių, kurie nedarė iš to spektaklio, nebėgo glebėsčiuotis, buvo solidūs, susikaupę ir galvojo apie ateitį. Tarp mūsų buvo ir tokių, kurie sakė: aš ateinu ten su vieninteliu tikslu – paskelbti Lietuvos Nepriklausomybę. Kovo 11-osios vakare jie tai įvykdė. Kiti suvokė, kad tas parašas, tai labai didelė atsakomybė. Po jo prasidėjo labai sunkus ir sudėtingas darbas. Žmonės tegul džiaugiasi, o mūsų reikalas yra dirbti, galvoti ir jų nesuvedžioti.

Aš manau, kad kiekvieno signataro žingsnis, nesvarbu kiek metų praeis po 1990 metų Kovo 11-osios, visuomenės bus vertinamas savaip. Kiekvienas signataras kompromituodamas save, kompromituoja ir savo valstybę. Kovo 11d. akto atsakomybė lydi ir lydės jį bei jo ainius visą gyvenimą.“

Iš knygos: „LIETUVOS NEPRIKLAUSOMOS VALSTYBĖS ATSTATYMO AKTO SIGNATARAI, 1990“ (parengė Julius Beinortas, Jūratė Černiauskienė, Gediminas Ilgūnas ir kt.). Vilnius: Savastis, 2000, p. 170–171.