Petras POŠKUS (1935 12 15–2004 01 05)

Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras

1935 m. gruodžio 15 d. – gimė Perlojos miestelyje, Varėnos rajone.

Mokėsi Senosios Varėnos pradžios mokykloje (dabar – Andriaus Ryliškio vidurinė mokykla).

1950 m. – baigė Senosios Varėnos progimnaziją.

1950–1954 m. – mokėsi Vilniaus žemės ūkio technikume.

Nuo 1954 m. – paskirtas Širvintų rajono Pusnės kolūkio agronomu, po keleto darbo dienų – šio kolūkio pirmininku.

1955–1958 m. – tarnavo TSRS kariuomenėje, Tolimuosiuose Rytuose, Čitos srities, tankų dalinyje.

1958 m. – grįžęs į Lietuvą, dirbo Biržų rajono „Laisvosios žemės“ kolūkyje vyriausiuoju agronomu.

1959–1990 m. – Biržų rajono „Laisvosios žemės“ kolūkio pirmininkas.

1978 m. – baigė Lietuvos žemės ūkio akademiją (dabar – Vytauto Didžiojo universiteto žemės ūkio akademija), įgijo žemės ūkio ekonomisto organizatoriaus kvalifikaciją.

1985 m. – Lietuvos kultūros fondo Biržų rajono skyriaus narys. „Žalgirio“ savanoriškosios sporto draugijos Biržų rajono tarybos pirmininko pavaduotojas.

1990 m. vasario 24 d. – išrinktas į Lietuvos Respublikos Aukščiausiąją Tarybą-Atkuriamąjį Seimą Biržų rajono Pabiržės rinkiminėje apygardoje Nr. 96.

1990–1992 m. – Lietuvos Respublikos Aukščiausios Tarybos-Atkuriamojo Seimo deputatas. 1990 m. kovo 11 d. balsavo už Lietuvos Respublikos Aktą „Dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo“. Nuo 1990 m. kovo 20 d. – nuolatinės Agrarinės komisijos narys, nuo 1992 m. vasario 14 d. – paskirtas Biržų rajono „Laisvosios žemės“ įmonės laikinosios administracijos vadovu. Frakcijoms nepriklausė.

1992–2000 m. – Lietuvos aludarių asociacijos prezidentas. 1995–2000 m. – ėjo etatinio prezidento pareigas. Lietuvos pramonininkų konfederacijos prezidiumo narys. „Ūkininko“ žurnalo redkolegijos narys. Biržų r. Butautų dvaro alaus muziejaus direktorius.

2000 m. liepos 1 d. – apdovanotas Lietuvos Nepriklausomybės medaliu.

2004 m. sausio 5 d. – po sunkios ligos mirė Vilniuje. Palaidotas Antakalnio kapinėse, Vilniuje.

Į KOVO 11-ĄJA

Prisiminimai apie Kovo 11-ąją ir svarstymai apie valstybę:

„Ilgametis bendradarbiavimas su Lietuvos dailininkų sąjunga paliko neišdildomus prisiminimus. Restauravome karo metu sudegusį dvarą, įsteigėme ūkyje paveikslų galeriją. Per 30 bendradarbiavimo metų galerija pasipildė garsių dailininkų grafikų: P. Rauduvės, K. Ramono, tapytojų: S. Džiaukšto, A. Savicko, B. Uoginto, S. Jusionio, A. Kliaugos, skulptoriaus A. Petrulio ir kt. darbais. Toje pačioje patalpoje yra ir alaus muziejus, jame galima pamatyti, kaip iš miežio grūdų biržietiškas alus suputoja.

Į rinkimus ėjau pasisakydamas už ūkininkavimo formų įvairovę. Įvairiuose susitikimuose užtardavau ūkininkus. Gaudavau daug pareiškimų. Vieni prašydavo parduoti sėklos, kiti traktorių. Daugelyje susitikimų su rinkėjais dalyvaudavo ir mano oponentas rašytojas Mykolas Karčiauskas. Labai malonu buvo su juo bendrauti, paliko šilčiausi prisiminimai. Linkėdavau jam kūrybinės sėkmės, artimiausiu metu parašyti „Žvirgždės poemos“ trečiąją knygą.

Darbą Aukščiausioje Taryboje pradėjau Agrarinėje komisijoje. Pirmasis Aukščiausios Tarybos priimtas įstatymas buvo „Dėl valstybės pavadinimo ir herbo“, pagal kurį Lietuvos valstybė buvo pavadinta „Lietuvos Respublika“, o Lietuvos Aukščiausioji Taryba – „Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba“. Didžiausią įspūdį Aukščiausios Tarybos darbe paliko 1990 m. kovo 11 d. priimtas istorinis svarbus dokumentas – Aktas „Dėl Lietuvos Nepriklausomos valstybės atstatymo“. Priimant įstatymus dalyvaudavau diskusijoje. Minėjau priežastis, kodėl blogėja padėtis visame ūkyje, bet būdavo sunku įrodyti, kai lojalumas supriešinamas kompetencijai, tai būdinga ir praėjus dešimtmečiui. Sakydavau, kad turime prisiminti, jog vien tik kaltindami kitus ir pasyviai laukdami geresnių dienų nieko nepasieksime. Per 50 metų daug kas įprato, kad tą, ko nepadarei pats – padarys kitas. Rinkos ekonomikos sąlygomis kiekvienas pats turi rasti sau efektyviausią, prieinamiausią pragyvenimo būdą. Aš gerai susipažinau su abiem ekonominės reformos programos variantais. Esu tos nuomonės, kad abiejuose programos variantuose yra daug panašumo, nors paskutinis buvo pateiktas ir pavėluotai.

Už pateiktą programą gal ir būtų galima balsuoti, bet yra kai kurių pastabų. Pirma, reikėtų perkelti ir labiau išryškinti pramonės denacionalizavimą ir privatizavimą, žemės nuosavybės, laisvos rinkos kainų ir kitus klausimus. Nenoriu sutikti su projekto teiginiu, kad kalbama apie būtinumą kuo greičiau paleisti kainas ir šį procesą tuoj pat užbaigti. Tai nerealu, ypač kai kalbama apie žemės ūkį. Staigus rinkos kainų paleidimas visuotinio deficito sąlygomis sukeltų gyventojų paniką. Ir kartu su tuo nebus išspręstas darbo užmokesčio klausimas. Tai sukeltų nekontroliuojamą procesą kainų sistemoje ir darbo užmokesčio srityje. Kainas paleisti bus galima tik tam kruopščiai pasiruošus.

Įgyvendinant ekonominę reformą žemės ūkyje yra svarbių, specifinių klausimų. Ypač dėl kolūkių. Tačiau projekte šie ypatumai neišryškinti. Siūlyčiau suformuluoti tuo klausimu netgi atskirą skyrių. Jei toks pasiūlymas nepriimtinas, tada kiekviename skyriuje nurodykime tuos ypatumus. Pirmiausia, dėl kolūkio turto privatizavimo. Šiuos klausimus programoje būtina suderinti su bendrųjų agrarinės reformos principų projektu arba ekonominės reformos programoje nustatyti, kad šitame projekte nekalbama apie žemės ūkį, nes tai jau bus bendruose agrarinės reformos principuose.

Man, kaip žemdirbių atstovui, ekonomistui, malonu skaityti programos teiginį, jog žemės ūkio įmonės, įskaitant ir kolūkius, atleidžiamos nuo skolų, susikaupusių iki 1990 m. kovo 11 dienos. Tačiau neaišku, nuo kokių skolų. Manau, reikėtų formuluoti tiksliau, kad atleidžiami nuo valstybinio ir agropramoninio banko trumpalaikių ir ilgalaikių paskolų, o nuo kitų skolų (tiekėjams, rangovams ir komerciniams bankams) neatleidžiami. Ir dar kažin ar ši nuostata paremta realiais šaltiniais. Ar čia kalbama apie visas bankų paskolas, ar tik apie terminuotas? Kad ir kaip keista, bet šitame paskutiniame projekte, kurį pateikė Vyriausybė, to punkto, deja, nėra. Pinigų politikos skyriuje (jis dar vadinamas „Bankai ir pinigai“) suformuluotas teiginys, kad kuriant savarankišką bankų sistemą tikslinga perimti iš Lietuvoje esančių TSRS bankų įstaigų visus aktyvus ir pasyvus. Kaip tokiu atveju būtų su mūsų skolomis už dotacijas maisto produktams, kurios sudaro, kaip man žinoma, apie milijardą rublių? Ir kaip tada būtų su ūkių skolomis bankui, jei perimtume visus aktyvus ir pasyvus? Manau, kad šiuo atveju reikėtų atskiros diskusijos su finansininkais ir bankininkais praktikais.“

Iš knygos: „LIETUVOS NEPRIKLAUSOMOS VALSTYBĖS ATSTATYMO AKTO SIGNATARAI, 1990“ (parengė Julius Beinortas, Jūratė Černiauskienė, Gediminas Ilgūnas ir kt.). Vilnius: Savastis, 2000, p. 176–177.