Vidmantas POVILIONIS

Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras

1948 m. gegužės 29 d. – gimė Kaune, Žaliakalnyje.

1955–1966 m. – mokėsi Kauno 4-ojoje septynmetėje mokykloje, Jono Jablonskio vidurinėje mokykloje.

1966–1971 m. – studijavo Kauno politechnikos instituto (dabar – Kauno technologijos universitetas) Cheminės technologijos fakultete, įgijo inžinieriaus technologo specialybę.

1971–1973 m. – dirbo TSRS sviesto ir sūrių mokslinio tyrimo instituto Lietuvos filiale, inžinieriumi. Dalyvavo studentų žygeivių judėjime ir kraštotyros veikloje. Domėjosi tautiečių padėtimi Rytų Lietuvoje, Latvijoje, Baltarusijoje, Lenkijoje ir Mažojoje Lietuvoje.

1973 m. – suimtas, apkaltintas antitarybine agitacija bei propaganda, t.y. bandymu leisti pogrindinį žurnalą, Molotovo-Ribentropo pakto išsigalvojimu, pogrindinės literatūros dauginimu, platinimu ir nuteistas dvejiems metams kalėjimo.

1973–1975 m. – kalintas Mordovijos lageriuose.

1975 m. – grįžęs į Kauną dirbo įvairius atsitiktinius darbus, nes pagal specialybę jam dirbti neleido.

1988 m. – buvo vienas iš Sąjūdžio steigėjų Kaune, Sąjūdžio Kauno tarybos narys.

1988 m. spalio 22–23 d. – Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio Steigiamojo suvažiavimo delegatas, Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio Seimo narys.

1990 m. vasario 24 d. – išrinktas į Lietuvos Respublikos Aukščiausiąją Tarybą-Atkuriamąjį Seimą Pramonės rinkiminėje apygardoje Nr. 33 (Kauno miestas).

1990–1992 m. – Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo deputatas. 1990 m. kovo 11 d. balsavo už Lietuvos Respublikos Aktą „Dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo“. Nuo 1990 m. kovo 20 d. – Rytų Lietuvos problemų laikinosios komisijos narys, nuo 1990 m. liepos 6 d. – Valstybinės komisijos Rytų Lietuvos problemoms išnagrinėti pirmininko pavaduotojas, darbo grupės konsultacijoms su Baltarusijos TSR dėl galimų susitarimų politiniais ir ekonominiais klausimais narys. Nuo 1991 m. gegužės 9 d. – Aukščiausios Tarybos trečiosios sesijos posėdžių balsų skaičiavimo komisijos narys, nuo 1991 m. rugsėjo 26 d. – Tarpparlamentinės sąjungos Lietuvos grupės Jungtinės Sąjūdžio frakcijos narys. Nuo 1991 m. lapkričio 21 d. – Užsienio reikalų komisijos narys, 1992 m. vasario 6 d. paskirtas komisijos pirmininku. Aukščiausios Tarybos atstovas Europarlamente. Nuo 1992 m. vasario 28 d. – Valstybinės regioninių problemų komisijos pirmininko pavaduotojas. Nuo 1992 m. balandžio 24 d. – delegacijos ryšiams su Europos Parlamentu vadovas, nuo 1992 m. birželio 3 d. – Komisijos su ryšiams su Baltarusijos Respublika plėtoti narys.

1992 m. ir 2004 m. – kandidatavo į Lietuvos Respublikos Seimą.

1992–1994 m. – valstybinės regioninių problemų komisijos pirmininko pavaduotojas.

1994–1997 m. – konsulas, Lietuvos Respublikos konsulato Seinuose (Lenkija) vadovas.

1997–2001 m. – Lietuvos Respublikos Nepaprastasis ir įgaliotasis ambasadorius Graikijoje.

2002–2003 m. – Vidaus reikalų ministerijos Tarptautinių ryšių ir Europos integracijos departamento Europos integracijos skyriaus vyriausiasis specialistas.

1997 m. – išleido prisiminimų knygą „Truputis kito gyvenimo“.

2000 m. liepos 1 d. – apdovanotas Lietuvos Nepriklausomybės medaliu.

2001 m. rugpjūčio 21 d. – apdovanotas Vyčio Kryžiaus ordino Riterio kryžiumi.

Į KOVO 11-ĄJĄ

„Šis Vidmanto Povilionio parašytas jo vadovaujamos pogrindinės organizacijos atsišaukimas buvo išplatintas 1972 m. prieš Vasario 16-ąją Kaune, VI-ojo forto apylinkėje. Atsišaukimas ir rašomoji mašinėlė, kuria jis buvo atspausdintas, tapo vieninteliu V. Povilionio įkalčiu vadinamojoje „Kraštotyrininkų“ byloje.

LIETUVI, JAUNOSIOS LIETUVOS SĄJUNGA sveikina Jus su 54 LIETUVOS Nepriklausomybės paskelbimo metinėmis. Prieš 54 metus mūsų Tėvynė pagaliau atsikvėpė po šimtmečius trukusio svetimųjų jungo. Laisvę išlaikėme neilgai: išduoti didžiųjų valstybių nesugebėjome apsiginti. Štai jau eilę metų šią šventę sutinkame slaptomis. Rusiškieji okupantai genocido ir kitų barbariškų metodų pagalba norėjo sunaikinti mūsų tautą, sustabdyti jos vystymąsi, pajungti ekonomiką ir ištirpdyti naciją savo tautų katile. Netekome teritorijos ir žmonių. Tačiau vystymasis tik pristabdytas keliems dešimtmečiams. Lietuviai pripratę prie negandų. Mes atstatėme savo miestus, mes kuriame savo pramonę ir savo kultūrą, išlaikėme savo tradicijas, kalbą ir papročius. Dirbame surištomis rankomis ir užkišta burna. Tik gabi tauta gali vystytis tokioje izoliacijoje, tokioje nacionalinėje ir ekonominėje priespaudoje. Ir nors mūsų darbo vaisiai tenka Rusijos imperializmo remiamiems atsilikusiems režimams bei karams įvairiuose kraštuose, mes teisėtai galime didžiuotis savo pasiekimais.

Tačiau, kad ir lėtai kylant pragyvenimo lygiui, mūsų visuomenės dalį apima prisitaikėliškos nuotaikos. ATSIMINKITE – ŠI OKUPACIJA NĖRA PAPRASTA. Neužmirškite 1940 metų ir pokario pamokų. Šiuo metu pasikeitė okupantų metodai, bet ne tikslai. Ir jeigu mes nesukursime jėgos, sugebančios priešintis, tauta bus sunaikinta. Nors šiuo metu tauta dirba ir kovoja, į pogrindį ateina stiprus ir išsilavinęs jaunimas, atsiranda galvojančių kitaip, nematančių išeities, neturinčių tikslų. Ko verta ta šeima, kurioje vaikai auga be šaknų, be tautinio auklėjimo, ko vertas darbuotojas savo neprincipingumu nuolaidžiaująs okupantui, ir ko vertas žmogus, jei jis nėra savo krašto pilietis. Praėjo daugiau kaip pusė amžiaus. Ir tik du dešimtmečiai LAISVĖS.

KOVA TEBESITĘSIA. Įsijunk į ją ir tu, ne garsiomis kalbomis, o savo kasdieniniu gyvenimu, mintimis ir darbais. Nėra mažų tautų, yra negausios tautos. Ir nors mūsų negausu, nuo mažo iki seno nuolatos jauskimės Tėvynės mobilizuotais kareiviais.“

Iš knygos: „LIETUVOS NEPRIKLAUSOMOS VALSTYBĖS ATSTATYMO AKTO SIGNATARAI, 1990“ (parengė Julius Beinortas, Jūratė Černiauskienė, Gediminas Ilgūnas ir kt.). Vilnius: Savastis, 2000, p. 178–179.