Gintaras RAMONAS (1962 11 06–1997 11 11)

Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras

1962 m. lapkričio 6 d. – gimė Bariūnų kaime, Joniškio rajone.

1969–1978 m. – iki devintosios klasės mokėsi Joniškio 2-ojoje vidurinėje mokykloje.

1978–1980 m. – vidurinį išsilavinimą įgijo Joniškio 3-ojoje vidurinėje mokykloje (dabar – Mato Slančiausko gimnazija).

1980–1981 m. – mokėsi Kauno technikos mokykloje, kino mechaniko profesijos.

1981–1987 m. – studijavo Lietuvos žemės ūkio akademijoje (dabar – Vytauto Didžiojo universiteto žemės ūkio akademiją), įgijo žemės ūkio ekonomisto specialybę. (dabar Aleksandro Stulginskio universitetas).

1987–1989 m. – dirbo Joniškio rajono melioracijos statybos montavimo valdyboje vyriausiuoju buhalteriu.

1989–1990 m. – dirbo Joniškio rajono Daukšių kolūkio pirmininku.

1988–1990 m. – vienas iš Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio Joniškyje lyderių, Sąjūdžio Joniškio iniciatyvinės grupės narys, Joniškio rajono Sąjūdžio tarybos pirmininkas. 1989 metais prisidėjo organizuojant Sąjūdžio remtų kandidatų Romualdo Ozolo ir Kazimiros Danutės Prunskienės rinkimų į TSRS liaudies deputatus kampanijas.

1988 m. spalio 22–23 d. – Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio Steigiamojo suvažiavimo delegatas.

1990 m. kovo 4 d. – išrinktas į Lietuvos Respublikos Aukščiausiąją Tarybą-Atkuriamąjį Seimą Joniškio rinkiminėje apygardoje Nr. 93. Buvo jauniausias išrinktas deputatas ir jauniausias Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras.

1990–1992 m. – Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo deputatas. 1990 m. kovo 11 d. balsavo už Lietuvos Respublikos Aktą „Dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo“. Nuo 1990 m. kovo 20 d. iki 1991 m. lapkričio 21 d. – dirbo nuolatinėje Valstybės atkūrimo komisijoje, nuo 1991 m. gegužės 9 d. – Aukščiausiosios Tarybos trečiosios sesijos posėdžių balsų skaičiavimo komisijos narys. Nuo 1991 m. lapkričio 26 d. – dirbo nuolatinėje Savivaldybių reikalų komisijoje, o nuo 1992 m. sausio 30 d. – Mandatų ir etikos komisijoje. Priklausė Sąjūdžio centro frakcijai

1992 m. – kandidatavo Lietuvos Respublikos Seimo rinkimuose, bet išrinktas nebuvo.

1992–1997 m. – Lietuvos centro sąjungos steigėjas, narys.

1992 m. – UAB „Magnolija“ juriskonsultas.

1994–1995 m. –dirbo Joniškio rajono valdybos finansų skyriaus vyresniuoju ekonomistu. 1995–1996 m. – Šiaulių dramos teatro direktorius. Dalyvavo Joniškio teatro veikloje

1997 m. – Lietuvos centro sąjungos Joniškio skyriaus pirmininko pavaduotojas ir atsakingasis sekretorius.

1997 m. – individualios įmonės darbuotojas, muzikos įrašų pardavėjas

1997 m. – dalyvavo rinkdamas parašus dėl Valdo Adamkaus kandidatavimo į Lietuvos Respublikos prezidentus.

Santuokoje (1985–1995 m.), dukros – Monika ir Ieva.

1997 m. lapkričio 11 d. – mirė Joniškyje. Palaidotas Joniškio senosiose kapinėse.

2005 m. kovo 7 d. – apdovanotas Vyčio Kryžiaus ordino medaliu (po mirties).

Į KOVO 11-ĄJĄ

Prisiminimai apie Kovo 11-ąją ir svarstymai apie valstybę: 

„...Sujunkime sielas į vieną neregimą virpančią tautos dvasią. Įsiręžkime ir eikime ten, kur mus veda 20 narsių ir šviesių vyrų pasirašytas dokumentas. Kito kelio nėra. Jeigu nulenksime galvas, mus prispaus žadėtasis „šviesusis“ rytojus. Eikime ramiai, tyliai, tvirtai. Kiekvienas žemės lopas, kuriame pastatysime koją, taps mūsų. Ir tegul bando mus sulaikyti tie, kuriems didelis šaukštas ir patogus krėslas brangesnis už tautos siekius! Jeigu mes visi tikrai norėsime ir tikrai būsime vieningi, trūks grandinė, susidedanti iš 4 slaviškų raidžių, tarsi kabliai laikanti mus svetimos dvasios nelaisvėje…

…Tačiau nereikia niršti, nereikia pykti. Reikia stipriai stipriai suspausti išorėn besiveržiančius jausmus, juos nukreipti į širdį ir protą. Mokėkime laukti. „Laukimas – tai ne stagnacija, tai – augimas“,– skelbia Jo Eminencija kardinolas V. Sladkevičius. Aukime mintimis ir darbais…

…Jeigu atkurdami valstybę mes pirmon vieton kelsime tik ekonomines, socialines problemas, nesu tikras, ar tada mums reikalinga Nepriklausomybė, nepriklausoma valstybė. Ekonomines programas galime sėkmingai spręsti realioje federacijoje. Manyčiau, ekonomika, socialinė rūpyba ir visa kita yra tik sąlyga išlikti, egzistuoti ir reikštis lietuvių tautai. Mes nenustebinsime pasaulio nei savo ekonomika, nei savo socialine rūpyba, o turėsime daug ko išmokti iš pasaulio. Galime nustebinti pasaulį tik tiek, kiek mes esame lietuvių tauta…

…Spręskime problemas, bet kiekvienas kaip lietuvis, turėkime sau tą svarbiausią uždavinį: aukščiau mums yra ne partijų interesai, ne valdžios klausimas, ne ekonominės problemos, o tai, kad bolševikinė sistema atvedė mus iki to, jog šiandien esame ne lietuviai, o lietuviškai kalbanti tarybinė liaudis. Baisu tai suvokti. Bet jei mes neperlipsime per partinius, ūkinius bei kitokius interesus ir nesuvoksime šito svarbiausio klausimo, manyčiau, jog mūsų dialogas, kokioje plotmėje bebus vystomas, bus neįmanomas arba bent neveiksmingas…

Tai įvyko 1990 m. kovo 11 d. 21.30 val. Visa Lietuva tą įvykį stebėjo ir jautė tą patį, ką ir mes, tuo istoriniu momentu būdami salėje. Visi jautėme didelį dvasinį pakilimą, bet tuo pačiu nustebino to istorinio įvykio paprastumas. Tai įvyko!… Bet kartu neįvyko nieko antgamtiško! Žemė nesujudėjo, nenušvito dangus! Nors, atrodė, niekas nepasikeitė, bet visi žinojome, kad įvyko tai, apie ką svajojo tauta! Maskva buvo praradusi žadą. Tik po kelių dienų, kai iš Maskvos nugriaudėjo pirmas griaustinis, mes iš tiesų pajutome, ką padarėme… Aš ilgai stebėjau visa tai, kas vyksta. Niekaip nesupratau, ar aš sapnuoju, ar ne. Kokie mes buvome drąsūs ir radikalūs anksčiau, o šiandien atsargūs, liguisti ir susmulkėję. Kas atsitiko? Pasirodo, mes iš tikrųjų veržėmės iš kalėjimo, o kai išsiveržėme, pabūgome laisvės… Praėjo dveji metai, kai Lietuva įžengė į naują valstybės istorijos tarpsnį. Visi žinojome, kad bus sunku. Taip ir yra. Šių dienų aistrų katile nepaprastai svarbus yra piliečių apsisprendimas ir tikėjimas savo jėgomis. Piliečių laisvę ir valstybės klestėjimą sukurs ne valdžia ar vyriausybė, o laisvi ir savimi pasitikintys piliečiai. Tada ir bus sukurta valstybė, paremta ne baime ir prievarta, o piliečių susitarimu gyventi bendruomenėje, kur vyrauja tolerancija, tarpusavio pagarba ir sveika konkurencija…

Vizijos ir tikrovė. Kokia ta Lietuvos ateities vizija? Dažnas valstybės veikėjas ar pilietis vadovaujasi kažko mistiško, čia nesančio idealu. Bręstame labai lėtai. Kas galėjo pagalvoti, kad, 1990 m. balsuodami už Lietuvos nepriklausomą valstybę, dar negreit ją turėsime? Ar deklaruojama reformų politika yra iš esmės reformatoriška? Ir kai įsiklausai į pagyvenusių žmonių mintis bei keikiamus dabarties laikus, neretai tik šventas įsitikinimas neleidžia suabejoti ateities perspektyva… Ta, kurią manėme sukursime greitai, prilygstančią įsivaizduojamiems Vakarams (nes nedaugelis ten esame buvę ir dar mažiau jų realybę studijavę). Reformos pasireiškia ne idėjų novatoriškumu (čia receptūra labai skurdi), o tik kadrų kaita…

Jeigu tribūnoje stovi su džinsais, ar tai reiškia, kad mažiau Nepriklausomybę myli? Nepriklausomybės diena – tai šventė, reikalaujanti ne vien tik minėti nuopelnus, bet ir pastangas įžvelgti pačią Nepriklausomybės esmę, ją suvokti, susumuoti rezultatus, suteikti impulsą tolesniam gyvenimo įprasminimui, kūrybai. Štai jau septyneri metai praėjo diskutuojant, švenčių, jų nuotaikų, ambicingų kivirčų (gal ginčų) atmosferoje. Besiskirstant į savus ir svetimus ir t.t.

Tai kas ta Nepriklausomybė? Kokia jos esmė ir prasmė? Ar esame daugiau ar mažiau nepriklausomi? Ar ginamės nuo tų, kurie nepuola? Ar puolame tuos, kurie nesigina? Ar tai džiugi, ar liūdna šventė? Ar ją reikia pažymėti vienaip ar kitaip? Bet besiginčydami masinių renginių organizatorių profesinėje ar mėgėjiškoje plotmėje, mes dažnai užmirštame, kad Nepriklausomybė – tai laisvė būti, dirbti, uždirbti ir turėti. Laisvė ne tik valstybine, bet ir individualia prasme. Laisvė pasirinkti partnerius, laisvė kurti, laisvė ir tingėti, laisvė mąstyti, laisvė veikti, laisvė gilintis į savo tautos ar valstybės, įmonės, šeimos, bendruomenės gyvenimo būdo esmę, laisvė gyventi ir dirbti pagal kiekvieno įsitikinimus, nepažeidžiant šalia esančiojo tų pačių teisių ir laisvių, anot Žmogaus teisių deklaracijos. Tai galų gale laisvė įgyvendinti šias laisves. Šalia visų tų laisvių Nepriklausomybė kartu įpareigoja stengtis suvokti ir įprasminti asmens, lietuvio, lietuvių tautos būtį čia, šalia Baltijos jūros, šioje žemėje, vadinamoje Lietuva…

Egzistuoja riba, vidinė riba, kurią peržengęs žmogus tampa vidujai laisvas, nebemeluoja, pereina į „vidinę filosofinę meditaciją“. Jis išeina už ribos, ties kuria vyksta karas, ir tampa ramus. Jis vaikšto su ginklu, kuris tėra buvusios kovos istorinis liudininkas. Ginklas – praeities simbolis. Tas, kuris pereina kovos ribą, išeina už „protingosios beprotybės“ ribų, kurias sukuria protingas žmogus, ir, nors gyvena ramybėje bei taikymosi su savimi situacijoje, anų „protingųjų“ apšaukiamas bepročiu. Ir jis turi grįžti į „kovos areną“, arba mirti. Toks pasaulio protingųjų nuosprendis.“

Iš knygos: „LIETUVOS NEPRIKLAUSOMOS VALSTYBĖS ATSTATYMO AKTO SIGNATARAI, 1990“ (parengė Julius Beinortas, Jūratė Černiauskienė, Gediminas Ilgūnas ir kt.). Vilnius: Savastis, 2000, p. 187–188.