Romualdas RUDZYS

Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras

1947 m. birželio 5 d. – gimė Toliotonių kaime, Trakų rajone.

1970–1975 m. – studijavo Vilniaus inžineriniame statybos institute (dabar – Vilniaus Gedimino technikos universitetas), įgijo inžinieriaus-elektriko kvalifikaciją.

1964–1969 m. – dirbo Lentvario kilimų fabrike darbininku, meistru.

1969–1971 m. – tarnavo TSRS kariuomenėje.

1971–1986 m. – dirbo Trakų nerūdinių statybinių medžiagų gamykloje cecho viršininku, vyriausiuoju energetiku, vyriausiuoju inžinieriumi.

1986–1992 m. – Lentvario „Kaitros“ gamyklos direktorius.

1990 m. kovo 8 d. – išrinktas į Lietuvos Respublikos Aukščiausiąją Tarybą-Atkuriamąjį Seimą Lentvario rinkiminėje apygardoje Nr. 137 (Trakų rajonas).

1990–1992 m. – Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo deputatas. 1990 m. kovo 11 d. balsavo už Lietuvos Respublikos Aktą „Dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo“. Nuo 1990 m. kovo 11 d. – Mandatų komisijos narys, nuo 1990 m. kovo 20 d. – Rytų Lietuvos problemų laikinosios komisijos narys, 1991 m. vasario 14 d. – patvirtintas Ekonomikos komisijos nariu.

1991 m. lapkričio 26 d. – patvirtintas Lentvario „Kaitros“ gamyklos UAB generaliniu direktoriumi.

1996 m. ir 2000 m. – dalyvavo Seimo rinkimuose, tačiau nebuvo išrinktas.

1996 m. – pramonininkų konfederacijos atstovas Seime.

2002 m. – dalyvavo Savivaldybių tarybų rinkimuose.

2009–2010 m., 2014–2015 m. – Trakų rajono savivaldybės tarybos narys.

LIETUVOS NEPRIKLAUSOMYBĖS ATKŪRIMAS…

Prisiminimai apie Kovo 11-ąją ir svarstymai apie valstybę: 

„Turiu pasakyti – nėra ir nebuvo jokio išskirtinio mano kelio į Kovo 11-ąją. Tai – neabejotinas lietuvių tautos, Lietuvos žmonių ryžtas ir nuopelnas, jų atsakomybė, jų drąsa, jų apsisprendimas, mano parašu pažymėtas jų pasirinktas kelias TĖVYNEI LIETUVAI. Rinkimų kampanijos įkarštyje sakydavau: „Lietuva pasmerkta Nepriklausomybei.“ Dar kartą prabėgu mintimis savo gyvenimo kelią. Gimiau 1947 metų birželio 9 dieną („Špitolės“  knygoje įrašyta birželio 5 d.) Tą pačią dieną pakrikštytas Butrimonių bažnyčioje. Vardas – bažnyčioje tuo metu buvusio klieriko, vėliau tapusio kunigu, Romualdo Šalčiūno, mano krikšto tėvo, mano pirmojo neakivaizdinio dorovės, žmogiškumo, pilietiškumo ir kitų gyvenimo „dalykų“ mokytojo. Kunigo laiškai man paaugliui įsiminė ne tiek savo ilgumu, kiek dėl visam gyvenimui įskiepytų jausmų ir sampratų, lydėjusių mane ir lydinčių dar dabar.

Augome darnioje a. a. tėvo Vladislavo (mirė 1989 m., palaidotas Pivašiūnų kapinėse) ir mamos Janinos šeimoje keturiese – Marija, Jonas, Bronius ir aš. Tėvas – be galo darbštus amatininkas, stalius, šią dorybę įskiepijo visiems savo vaikams. Mama – gera šeimininkė, dievobaiminga moteris, stropiai augino mus. Namų pokalbiuose dažnai buvo pasakojama apie mūsų giminę, karo baisumus, „sunkius Smetonos laikus“. Tėvas visada ir mums vaikais būnant, ir jau suaugusiems pabrėždavo, kad jis gal ir ne, o mes tikrai sulauksim laisvos nepriklausomos Lietuvos. Taip ir įvyko.

Dirbti pradėjau šešiolikos, tepiau stakles, išmokau elektriko specialybės, siekiau mokslo žinių vakariniame institute. Antruoju gyvenimo mokytoju įvardinčiau Brachiją Finkelbrandą (vadinom jį Borisu), energetiką iš Naujosios Akmenės, persikėlusį į Senuosius Trakus. Tai buvo tikras specialistas, novatorius, perteikęs man savo žinias ir uždegęs profesijos entuziazmu, 1973 metais išvyko gyventi į Izraelį, palikdamas man valdyti Trakų nerūdinių statybinių medžiagų karjero elektros ūkį ir jame dirbusius žmones. Prisimenu dar vieną gyvenimo mokytoją – statybinių medžiagų pramonės ministro pavaduotoją Kazimierą Jotautą. Vėliau, 1979 m., skiriant mane vyriausiuoju inžinieriumi, jo patariamas dvigubai pailginau parašą – pasirašydamas galvoji apie kiekvieno savo parašo kabliuko įtaką kito žmogaus likimui. To nebuvau pamiršęs ir pasirašydamas Aktą.

Audringai, kupini įvykių prabėgo darbo metai, paskyrus mane direktoriumi į Lentvario „Kaitrą“. Tiesioginis pavaldumas Maskvai, sekinantis žmonių darbas ketaus liejykloje, kalinių „speckontingentas“ gamykloje ir tuo pat metu papūtę 1986-ųjų perestroikos vėjai – visa tai suteikė jėgų, energijos ir vilčių kiekvienam iš mūsų kolektyvo, miestelio, Tėvynės. Laksčiau po gamyklas – tobulinome technologijas ir produkciją, skraidžiau į Maskvą, kartais kas antrą dieną, siekėme naujų darbo formų ir santykių. Džiaugiuosi turėjęs galimybę bendrauti su be galo protingu ir diplomatišku TSRS ministru Sergejumi Vojenuškinu. Visiems ten prieštaraujant, jam vienam tyliai palaiminus, kolektyvo uždirbtas lėšas „sumūrijome“ į gyvenamus namus, „užkasėme“ į kanalizacijas ir dujotiekius Lentvaryje, „neišpumpavę“ jų į Maskvą.

Visada džiaugiuosi sugrįždamas namo, į šeimą. Su žmona Ona žiedus sumainėme vėlų 1975 metų gruodžio 31 dienos vakarą. Didžiuojuosi dukra Jurgita (g. 1976 m.), pasitikiu sūnumi Justinu (g. 1984 m.).

Nepastebimai tapau populiariu ir laukiamu žmogumi Trakuose ir Lentvaryje, mieste, kur baigiau M. Šimelionio vidurinę mokyklą, jaučiausi laukiamas ir reikalingas visiems, nuo gamyklos dirbančiųjų iki pedagogų ir jaunimo, nuo rajono partinių organizacijų iki Sąjūdžio aktyvistų. Bažnyčiai grąžinome sovietų valdžios atimtą nuosavybę, paverstą klubu, nelaukdami jokių Lietuvos valdžių nutarimų, ir su kaupu – keliskart didesniu priestatu. Iš šio klubo plojimais ir su gėlėmis buvau išlydėtas delegatu į LKP XX suvažiavimą. Vienintelis iš „konkurentų“ pasisakiau nedviprasmiškai – balsuosiu už partijos savarankiškumą be TSKP, o po to aiškinsimės kas iš to bus. Vėliau, švenčiant savarankiškos LKP dešimtmetį, mane pamirš pakviesti tarp buvusių delegatų ir svečių. Garbės reikia einantiems po mūsų.

Rinkimai į Lietuvos TSR AT vyko tikrai demokratiškai, laisvanoriškai. Žmonės tikėjo savo Tėvynės valstybingumu ir išrinko pasiryžusius jį atstatyti. Nugalėjau LKP puoselėjamą kandidatą, nugalėjau lenkų iškeltą kandidatą, nes ir pats neblogiau už pastarąjį bendravau lenkiškai ar rusiškai. Nugalėjau vos 1 rinkėjo balsu Sąjūdžio remiamą kandidatą (protokole 8 balsų skirtumas, tačiau urnoje buvo rasti 7 sufalsifikuoti ir negaliojantys biuleteniai).

Į Aukščiausiąją Tarybą susirinkome dirbti Lietuvos labui, surasti ir nutiesti tikrąjį kelią į demokratiją, socialinę gerovę, dvasinę žmonių ramybę. Aš tikrai nebuvau nei tarp tų žmonių, kurie laukė ženklų iš Vašingtono Baltųjų rūmų ir žinių iš a. a. S. Lozoraičio, nei tarp tų, kurie žinojo apie Maskvos Kremliaus grimasas ir asmeniškai M. Gorbačiovo nuomonę. Aš pasirašiau vardinio balsavimo kortelę ir Nepriklausomos Lietuvos valstybės atstatymo aktą savo ranka, vėlų 1990 metų kovo vienuoliktosios vakarą, Lietuvos žmonių, manimi pasitikėjusių, vardu. Jie išlydėdami iš kolektyvo, kuriame išdirbau gražiausius savo gyvenimo metus, tada man parašė: „…gera juk tikėti, kad ir gyvenimo diena gražiausia ir kelio gabalas įspūdingiausias prieky… ten dar ir darbas tavo pats didžiausias, ir vis dar prieky, vis dar ateity – ir tavo pats didžiausias džiaugsmas.“ (V. Reimeris). Pridursiu – ir laimė.

Mintys grįžta prie nūdienos. Žmonės liūdni ir vangūs, kas antras tautietis – skurdžius ar elgeta. Politikai apsimelavę, dergiami ir dergiantys, vėl ir vėl kiš savuosius sąrašais į seimus, neprileisdami bent kiek jaunesnių. Nors… belieka palaukti, kad iš kalėjimo greičiau paleistų mūsų kolegą signatarą Audrių. Lietuva jau dešimtmetį gyvuoja laisva. Ir tikiu, kad jau nieks nebepasuks jos kelio atgal.“

Iš knygos: „LIETUVOS NEPRIKLAUSOMOS VALSTYBĖS ATSTATYMO AKTO SIGNATARAI, 1990“ (parengė Julius Beinortas, Jūratė Černiauskienė, Gediminas Ilgūnas ir kt.). Vilnius: Savastis, 2000, p. 200–201.