Liudvikas SABUTIS

Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras

1939 m. vasario 1 d. – gimė Klaipėdos mieste.

1956 m. – baigė Kretingos vidurinės mokyklos 9 klases.

1957 m. – baigė Šilutės žemės ūkio mechanizacijos mokyklą, dirbo Kretingos rajono Darbėnų mašinų technikos stotyje remontininku.

1957–1958 m. – dirbo  medkirčiu, miško vilkiko vairuotoju Kliušinogorsko miškų pramonės ūkyje Karelijoje (Rusija).

1958–1962 m. – tarnavo TSRS kariuomenėje, Leningrado (dabar – Sankt Peterburgas) apygardos raketinio dalinio autotransporto kuopoje eiliniu, seržantu, viršila.

1962 m. – grįžo į Kretingą, dirbo ekspeditoriumi vairuotoju, dalyvavo meno saviveikloje.

1963–1973 m. vykdė Lietuvos komunistinio jaunimo sąjungos ir Lietuvos komunistų partijos (LKP) Kretingos rajono komitetų atsakingojo darbuotojo pareigas, dirbo Kretingos – Palangos tarprajoninės prokuratūros tardytoju.

1965 m. – baigė Kretingos vakarinę vidurinę mokyklą.

1973 m. – baigė Vilniaus valstybinio universiteto (dabar – Vilniaus universitetas) Teisės fakultetą, įgijo teisininko specialybę.

1973 m. – paskirtas vyriausiuoju Ignalinos rajono prokuroru.

1979–1982 m. – buvo LKP Centro komiteto teisėsaugos skyriaus instruktorius.

1982–1987 m. – Lietuvos TSR prokuroro pirmasis pavaduotojas.

1987 m. – paskiriamas Lietuvos TSR prokuroru. Už dalyvavimą Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio (LPS) veikloje 1989 m. vasario mėn. iš šių pareigų ir prokuratūros pašalintas. Vėliau trumpai dirbo teisingumo ministro pavaduotoju.

1989 m. gegužės mėn. – buvo išrinktas Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo Sekretoriumi. Tų pačių metų gruodžio mėn. nutraukė ryšius su TSKP (LKP).

1990 m. vasario 24 d. – išrinktas į Lietuvos Respublikos Aukščiausiąją Tarybą-Atkuriamąjį Seimą Šeškinės rinkiminėje apygardoje Nr. 10 (Vilnius mieste).

1990–1992 m. – Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo deputatas. 1990 m. kovo 11 d. – išrinktas Aukščiausiosios Tarybos Sekretoriumi, priklausė  Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumui. 1990 m. kovo 11 d. balsavo už Lietuvos Respublikos Aktą „Dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo“. Nuo 1990 m. spalio 31 d. – buvo Aukščiausios Tarybos Prezidiumo komisijos nuteistųjų malonės prašymams preliminariai svarstyti narys, nuo 1991 m. sausio 14 d. – buvo darbo grupės Aukščiausios Tarybos pareiškimo dėl TASS‘o skleidžiamos dezinformacijos, nušviečiant įvykius Lietuvoje, projektui parengti narys. Nuo 1991 m. rugpjūčio 14 d. – darbo grupės Aukščiausios Tarybos padalinių struktūroms tobulinti ir darbuotojų atestacijai rengti vadovas. 1991 m. rugpjūčio 14 d. – paskirtas Lietuvos Respublikos oficialios delegacijos deryboms su Armėnijos Respublika bei Lietuvos Respublikos ir Armėnijos Respublikos tarpvalstybinių santykių sutarčiai pasirašyti nariu, buvo Laikinosios apdovanojimų komisijos narys, Sausio 13-osios atminimo medalio komisijos narys. 1992 m. sausio 20 d. – paskirtas koordinuoti ir organizuoti Savivaldybių komisijos darbą. Frakcijoms nepriklausė.

1992 ir 1993 m. – kandidatavo į Lietuvos Respublikos Seimą.

1994–1996 m. – laikraščio „Lietuvos aidas“ juristas, Vilniaus miesto savivaldybės sekretorius.

1996–2000 m., 2004–2008 m. – kadencijų Lietuvos Respublikos Seimo narys. Buvo Valstybės valdymo ir savivaldybių komiteto ir Valdymo reformų ir savivaldybių komiteto pirmininkas, Europos reikalų komiteto, Seniūnų sueigos, Konstitucijos komisijos pirmininko pavaduotojas, nuo 2008 m. birželio 17 d. – šios komisijos pirmininkas.

2001–2004 m. – Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Specialiųjų tyrimų skyriaus prokuroras, vyriausiojo prokuroro pavaduotojas.

2008–2012 m. – kadencijos Lietuvos Respublikos Seimo narys, Valstybės valdymo ir savivaldybių komiteto narys, Baltijos Asamblėjos Teisės ir saugumo reikalų komiteto pirmininkas.

Tėvynės Sąjungos (Lietuvos Konservatorių)-Lietuvos krikščionių demokratų rėmėjas, nepartinis.

Yra Lietuvos teisininkų draugijos narys.

2000 m. liepos 1 d. – apdovanotas Lietuvos Nepriklausomybės medaliu, Baltijos Asamblėjos medaliu.

2011 m. birželio 10 d. – apdovanotas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Komandoro kryžiumi.

KOVO 11-OSIOS NEPRIKLAUSOMOS VALSTYBĖS ATSTATYMO AKTO KAI KURIOS VARIACIJOS

Prisiminimai apie Kovo 11-ąją ir svarstymai apie valstybę:

„Nuo tų įvykių jau praėjo 10 metų, nuo jų didžiulio masto sueigų iki įstatymų tekstų spausdinimo mechaninėmis mašinėlėmis, iki dabartinės kompiuterinės Seimo dokumentų gamybos. Ir kaip bevertintum, be priekaištų atrodo kiekvienas tuo metu suformuluotas žodis ir sudėliota mintis. O tą švytintį, emocijų jūrą sukėlusį Aktą, sieja su kitais bendra, kaip gintarinių karolių jungtis – visi buvo tinkami ir jų buvo tiek, kiek reikėjo, kad apsaugotų tik ką gimusį Valstybės atkūrimo aktą ir atgaivintų kalbą, simbolius, pilietybę ir Konstituciją.

Dabar pilnateisio Akto dokumentas, kuris buvo perduotas Aukščiausiajai Tarybai svarstyti ir kurį, nežymiai pataisiusi Aukščiausioji Taryba 1990 m. kovo 11-osios vakariniame posėdyje vardiniu balsavimu priėmė ir viešai paskelbė, o Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Pirmininkas Vytautas Landsbergis ir Aukščiausiosios Tarybos Sekretorius Liudvikas Sabutis nedelsiant pasirašė, yra neįkainojamas valstybinės teisės dokumentas. Jam suteiktas registracijos numeris ir tai reiškė pirmojoje sesijoje priimtą dvyliktą dokumentą. „Už“ nepriklausomybės paskelbimą vardiniu būdu balsavo 124 deputatai, nė vieno nebuvo prieš, susilaikė šeši, trys deputatai nedalyvavo balsavime. Informavimo priemonėms buvo perduotas Akto dublikatas, be parašų tik su tuo pačiu, I-12 registracijos numeriu, patvirtintas skelbimui ir platinimui „Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Protokolinio skyriaus“ antspaudu. Aukščiausiosios Tarybos, vėliau pavadintos Atkuriamuoju Seimu, raštinė dar neturėjo herbinio antspaudo, nes tik tą dieną priimtu įstatymu Nr. I-11 Lietuva susigrąžino valstybės herbą – Vytį. Siūlymas tvirtinti Aktą Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos antspaudu buvo atmestas.

Be to, pasaulį išvydo Akto didysis tekstas, paruoštas atskirame lape, be registracijos numerio ir antspaudo, V. Čepaičio pasiūlytas pasirašyti visiems deputatams, balsavusiems 1990-03-11 posėdyje. Tai įprasmino vardinį balsavimą, įvykio reikšmingumą, o parašais buvo sutvirtintas balsavusiųjų solidarumas. Pasirašė tą vakarą 114 deputatų. Vieni pirmųjų buvo – Česlovas Stankevičius, Bronislovas Kuzmickas, Kazimieras Motieka. Kitą dieną parašus paklojo dar 9 deputatai, o tie, kurie delsė, pristigus vietos, spaudėsi viršum kitų. Vienas parašas neįskaitomas, o gal jo ir nėra. Galiojančio Akto tekstas, pasirašytas V. Landsbergio ir L. Sabučio, pažymėtas I-12 registracijos numeriu, yra patvirtintas Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo herbiniu antspaudu ir saugomas Seimo archyve. 1991 m. pradžioje, numatant SSRS agresiją ir grėsmę Lietuvos valstybei, du Akto tekstai su herbiniu antspaudu ir parašais išvežti už Lietuvos ribų, kad iškilus būtinybei, būtų patikimai išsaugoti, kaip nenuginčijami dokumentai ir svarbiausi argumentai Lietuvos laisvės bylai.

Dar vienas Akto tekstas su 123 parašais, kompiuteriniu būdu apdorotas išstumdant deputatų parašus į kitas lapo vietas, papildytas rėmeliais bei Lietuvos Prezidento Algirdo Brazausko parašu, platintas kaip suvenyras jį pasirašiusiems Aukščiausiosios Tarybos deputatams, kurie nuo 1992 m. pradėti vadinti signatarais. Kas nulėmė tai, kad Kovo 11-oji tapo istorine data, kad būtent tomis dienomis Aukščiausioji Taryba įvertino, priėmė ir paskelbė niekam abejonių nekeliantį Aktą „Dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo“ ir jį lydinčių penkiolika kitų teisės aktų bei Kreipimąsi į pasaulio tautas? Šio reiškinio vienu žodžiu nepaaiškinsi, tačiau tai buvo negęstančios ir neįveikiamos lietuvių tautos valios, jos priesaikų ir jos išrinktųjų bendro siekio ir bendro tikslo būti laisvės lydinys. Tie 124 iš 133 savo likimą buvo paaukoję prieš Sovietų imperiją, paaukoję žmonėms, o pasirašydami – balsavo, sprendimą asmeniškai patvirtino ištardami „taip“ bei pasirašydami po Nepriklausomybės atkūrimo aktu, solidariai prisiėmė atsakomybę už Lietuvos likimą ne tik tą naktį, bet ir visomis vėlesnėmis dienomis iki paskutiniojo Aukščiausiosios Tarybos posėdžio 1992 m. lapkričio 19 dienos.“

Iš knygos: „LIETUVOS NEPRIKLAUSOMOS VALSTYBĖS ATSTATYMO AKTO SIGNATARAI, 1990“ (parengė Julius Beinortas, Jūratė Černiauskienė, Gediminas Ilgūnas ir kt.). Vilnius: Savastis, 2000, p. 203–204.