Aloyzas SAKALAS (1931 07 06–2022 07 18)

Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras

1931 m. liepos 6 d. – gimė Jusiškio kaime, Anykščių rajone.

1934 m. – su šeima persikėlė ir augo Kaune.

1938–1943 m. – mokėsi Kauno pradinėje mokykloje.

1943–1949 m. – mokėsi Kauno „Aušros“ berniukų gimnazijoje (dabar – Kauno „Aušros“ gimnazija).

1949 m. – buvo areštuotas, apkaltintas antisovietine agitacija ir mėginimu organizuoti antisovietinę grupę.

1950–1952 m. – kalintas griežto režimo kolonijoje Džezkazgane (Kazachstanas), dirbo Kengiro gyvenvietės statybose.

1952–1954 m. – kalintas Chabarovsko srityje (Tolimieji Rytai, Rusija), dirbo žemkasiu, betonuotoju, vėliau elektriku.

1954 m. – grįžo į Lietuvą.

1954–1955 m. – baigė Kauno Komjaunimo vidurinę mokyklą (dabar – Kauno „Aušros“ gimnazija) aukso medaliu. Per tą laiką jis sulaukė bausmės sutrumpinimo iki 5 metų ir amnestijos, todėl galėjo studijuoti aukštojoje mokykloje be politinių apribojimų.

1955–1960 m. A. Sakalas studijavo Kauno politechnikos instituto Elektrotechnikos fakultete, kurį 1960 m. baigė su pagyrimu ir įgijo inžinieriaus radiotechniko išsilavinimą. Studijuodamas

1955–1960 m. – studijavo Kauno politechnikos institute (dabar – Kauno technologijos universitetas). Fizikas, fizikos ir matematikos mokslų habilituotas daktaras, profesorius.

1957–1960 m. – studijų metais dar dirbo Kauno medicinos institute laborantu.

Nuo 1960 m. – gyveno Vilniuje.

1960–1963 m. – dirbo inžinieriumi, vyresniuoju inžinieriumi Vilniaus elektrografijos mokslinių tyrimų institute.

1960–1965 m. – dirbo Respublikinės Vilniaus klinikinės ligoninės inžinieriumi.

1963–1969 m. – buvo Vilniaus universiteto Puslaidininkių fizikos probleminės laboratorijos vyresnysis inžinierius.

1963–1990 m. – Vilniaus universiteto vyresnysis inžinierius, vyresnysis dėstytojas, docentas, profesorius.

1965–1975 m. – Vilniaus medicinos technikos dirbtuvių elektromechanikas.

1969–1992 m. – dirbo Vilniaus universiteto Puslaidininkių fizikos katedroje dėstytoju, 1969–1971 m. buvo vyresnysis dėstytojas, 1971–1979 m. – docentas, 1979–1992 m. – profesorius. 16 išradimų, apie 170 mokslinių straipsnių ir monografijos autorius. Už mokslinę veiklą yra apdovanotas Valstybine premija.

1969 m. – Vilniaus universitete apgynė fizikos ir matematikos mokslų kandidato disertaciją „Holo efektas nepusiausvyrinėse sąlygose“.

1976 m. – Vilniaus universitete apgynė fizikos ir matematikos mokslų daktaro disertaciją „n- ir p- tipo kadmio selenido elektrinės ir fotoelektrinės savybės", 1993 m. – nostrifikuotas habilituotas fizinių mokslų, fizikos daktaras.

1988–1990 m. – Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio narys, Sąjūdžio Vilniaus tarybos pirmininkas.

1988 m. spalio 22–23 d. – Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio Steigiamojo suvažiavimo delegatas, Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio Seimo narys.

1990 m. vasario 24 d. – išrinktas į Lietuvos Respublikos Aukščiausiąją Tarybą-Atkuriamąjį Seimą Antakalnio rinkiminėje apygardoje Nr. 2 (Vilniaus mieste).

1990–1992 m. – Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo deputatas. 1990 m. kovo 11 d. balsavo už Lietuvos Respublikos Aktą „Dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo“. 1990 m. kovo 11 d. patvirtintas Mandatų komisijos pirmininku, nuo 1990 m. kovo 20 d.  –  nuolatinės Valstybės atkūrimo komisijos narys, nuo 1990 m. kovo 29 d. –  Lietuvos Respublikos Aukščiausios Tarybos Prezidiumo narys. 1990 m. gegužės 9 d. –  paskirtas į „Lietuvos aido“ redakcinę kolegiją. Nuo 1990 m. liepos 11 d. –  Politinio, teisinio ir diplomato pasirengimo derybų komisijos narys, nuo 1990 m. rugpjūčio 8 d. –  vadovavo Ryšių, transporto ir energetikos ekspertų grupės Energetikos pogrupiui. 1990 m. spalio 31 d. –  paskirtas Aukščiausios Tarybos Prezidiumo komisijos nuteistųjų malonės prašymams preliminariai svartyti nariu. 1991 m. rugpjūčio 28 d. –  Laikinosios apdovanojimų komisijos, kuri teiktų Aukščiausios Tarybos Prezidiumui rekomendacijas dėl apdovanojimų Lietuvos Respublikos  ordinais, medaliais, kitais pasižymėjimo ženklais pirmininkas, nuo 1991 m. rugsėjo 26 d. –  Buvo Tarpparlamentinės sąjungos Lietuvos grupės Centro frakcijos narys. 1991 m. lapkričio 12 d. – paskirtas į nuolatinę Teisinės sistemos komisiją, nuo 1992 m. sausio 20 d. – paskirtas koordinuoti ir organizuoti Gamtos apsaugos komisijos darbą.

1992–2004 m. – Lietuvos Respublikos Seimo narys. Buvo išrinktas Lietuvos Respublikos Seimo Pirmininko pavaduotoju, organizavo Seimo darbą: sudarydavo darbotvarkes, Seimo valdybos ir seniūnų sueigos veiklą, pirmininkavo posėdžiams. Nuo 1996 m. – Šeimos ir vaiko reikalų komisijos pirmininko pavaduotojas, Teisės ir teisėtvarkos komisijos, Peticijų komisijos narys. Seniūnų sueigos narys. Nuo 2004 m. – Teisės ir teisėtvarkos komiteto, Tarpparlamentinių ryšių su Taivanu grupės, taip pat Švietimo, mokslo ir kultūros komiteto pirmininko pavaduotojas.

2004–2009 m. – kadencijos Europos Parlamento narys. Buvo Socialistų frakcijos, Teisės reikalų komiteto ir Delegacijos ryšiams su Baltarusija narys, Užsienio reikalų komiteto pavaduojantis narys. Delegacijos ryšiams su Šveicarija, Islandija, Norvegija ir Europos ekonominės erdvės (EEE) jungtiniame parlamentiniame komitete pirmininko pavaduotojas. Europos Parlamente dalyvavo diskusijose plenariniuose posėdžiuose, daugiausia žmogaus teisių ir orumo gynimo klausimais, Vokietijos ir Rusijos susitarimo dėl dujotiekio tiesimo Baltijos jūros dugnu.

2009 m. – dalyvavo rinkimuose į Europos Parlamentą.

1991–1999 m. – buvo LSDP pirmininkas, nuo 1999 m. – LSDP Garbės pirmininkas.

1996–2004 m. – Lietuvos „Gelbėkit vaikus“ (Save the Children Lithuania) pirmininkas, nuo 2004 m. šios organizacijos vicepirmininkas, Garbės pirmininkas.

Nuo 2000 m. – Lietuvos tradicinio Aikido federacijos Garbės pirmininkas.

2000 m. liepos 1 d. – apdovanotas Lietuvos Nepriklausomybės medaliu.

2004 m. balandžio 21 d. – apdovanotas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Komandoro kryžiumi.

Už tarptautinę veiklą apdovanotas Kinijos Respublikos Taivanyje medaliu.

Mirė 2022 m. liepos 18 d. Palaidotas Antakalnio kapinėse, Vilniuje.

KOVO 11-OSIOS AKTAS ŽIŪRINT IŠ KITO ŠIMTMEČIO

Prisiminimai apie Kovo 11-ąją ir svarstymai apie valstybę: 

„Šie naujieji metai mus atskyrė ne tik nuo 1990 metų kovo 11-osios, bet ir nuo dvidešimtojo šimtmečio. Kiekvienas iš mūsų, nesvarbu ar buvome Aukščiausiosios Tarybos pastate, ar saugojome ją už jos sienų, ar buvome namuose, turime teisę paklausti bent jau trijų svarbiausių klausimų: ar buvo reikalingas Kovo 11-osios aktas, ar buvome pasiruošę atlaikyti Tarybų Sąjungos grasinimus ir smurtą, ar tikėjomės, būtent tokio gyvenimo, kurį dabar turime. Dabar, kai praėjo daug laiko, kai nuslūgo emocinė įtampa, mūsų atsakymai turėtų būti artimesni tiesai.

Pirmasis atsakymas yra tiesiogiai susietas su kitu klausimu: norėjome mes Nepriklausomos Lietuvos, norėjome patys tvarkytis be nurodymų iš Maskvos, ar nenorėjome. Atsakymą į šį klausimą nesunkiai rasime prisiminę didžiulius Sąjūdžio organizuotus mitingus, neignoruojant ir nemenkinant drąsaus bei rizikingo Lietuvos komunistų partijos tapsmo tikrai savarankiška partija, prisimenant ir referendumus, Baltijos kelią, mūsų rinktų tautos atstovų nekompromisinę poziciją Maskvoje, apsupusių Aukščiausiąją Tarybą žmonių ovacijas, jiems sužinojus, kad Nepriklausomybė atkurta. Šių akcijų visuma tik patvirtina, kad mes norėjome tvarkytis patys, norėjome būti nepriklausomi. Ir vargu ar atsirastų šiandieną bent kiek žymesnis skaičius tuo abejojančių.

Antrasis atsakymas taip pat nereikalingas didelių komentarų. Tada mes buvome visi drąsūs, nebijojome nei žodžiu, nei veiksmais pasipriešinti okupantui, nors perdėtai tikėjome užsienio, o ypač JAV palaikymu ir parama, laukdami mūsų pripažinimo de jure, panašiai kaip pokario metais partizanai laukdavo amerikonų tai per Kalėdas, tai per Velykas. Nes tada mums atrodė, kad taip turi būti, nes taip buvo skelbiama iš užjūrio galbūt nekompetentingų, o gal turinčių specialius sumanymus žmonių. Bet parama atėjo ne iš užjūrio, parama atėjo iš mažytės Islandijos, pagaliau, parama atėjo ir iš Rusijos demokratų, kuriems tada dirigavo Borisas Jelcinas. Ir jei ne pučo Maskvoje nesėkmė, jei ne Rusijos demokratų pozicija ir parama, jei ne Belovežo girios susitarimai, nežinia kiek dar būtų pralieta kraujo Lietuvoje ir ar jo būtų užtekę. Taip, mes visi buvome pasiryžę, vieni parlamente su dujokaukėmis ir pilnais savanorių koridoriais, kiti prie TV bokšto, dar kiti VRM pastate. Tokių pasiryžusių žmonių Lietuvoje buvo aibė. Todėl, kai girdi teiginius, kad Nepriklausomybę iškovojo vienas žmogus, tarsi mesijas iš Švento rašto, darosi gėda dėl to, kad taip niekinami visi, kurie tada susikibę rankomis stovėjo Baltijos kelyje. Bet kodėl tada, po ilgų okupacijos ir trėmimų metų buvome drąsūs ir nebijojome tiesos žodžio, kodėl tada buvome žymiai drąsesni nei, sakyčiau, dabar? Gal todėl, kad tikėjome šviesia ir vienodai gera visiems ateitimi, tikėjome ir pasitikėjome vieni kitais, nemanėme, kad Nepriklausomybę kas nors panaudos asmeninei, o ne Tautos gerovei kurti. Dabar tokio tikėjimo ir pasitikėjimo gerokai mažiau. Ir nedera kaltinti tų žmonių, kurie dirba, bet nevaldo. Kalti tie, kurie valdo, bet nedirba, kurie ne tik nekūrė solidarios visuomenės, bet jos net nemanė kurti, o valdžią panaudojo savo asmeniniams tikslams. Kalti tie, kurie mokė doros kitus, patys pasiimdami iš Valstybės aruodo milijoninius turtus.

Ir taip, ką mes sukūrėme dabar ir ar to tikėjomės? Ar galėjome tada pagalvoti, kad dings mūsų drąsa ne okupanto, bet biurokrato akivaizdoje. Ar kas nors galvojo tada, kad visi būsime padalinti į valdžią ir pavaldinius ir kad valdžiai bus taikomi vieni standartai ir įstatymai, o pavaldiniams kiti? Ar tikėjomės, kad bet kuri darbo vieta bus nelengvai įgyjama ir todėl labai tausotina, o mokslas vis labiau taps turtingesnių žmonių privilegija. Ar manėme tada, kad gailėsime pinigų mokyklų elementoriams ir negailėsime kūrybai? Ar įsivaizdavome, kad tvirtindami neginčijamą tiesą, jog vaikai – mūsų ateitis, leisime atsirasti daugybei nuskurdusių šeimų. Ir pagaliau, jei tada, Aukščiausiojoje Taryboje mes pusę dienos galėjome ginčytis, kaip reikėtų rašyti dokumentuose: ar kaimas yra okupantų pragertas, ar pats prasigėręs, nors jis dar nebuvo nei toks, nei kitoks, tai koks okupantas dabar nugirdė kaimą? Bet kaimo tragedijos paprasčiausiai nematome, nenorime matyti, nes viena mūsų akis uždengta.“

Iš knygos: „LIETUVOS NEPRIKLAUSOMOS VALSTYBĖS ATSTATYMO AKTO SIGNATARAI, 1990“ (parengė Julius Beinortas, Jūratė Černiauskienė, Gediminas Ilgūnas ir kt.). Vilnius: Savastis, 2000, p. 207–208.