Algimantas SĖJŪNAS

Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras

1941 m. balandžio 24  d. – gimė Vidiškių miestelyje, Ukmergės rajone.

1949–1960 m. – mokėsi Vidiškių vidurinėje mokykloje.

1960–1966 m. – studijavo Vilniaus valstybiniame universitete (dabar – Vilniaus universitetas), įgijo fiziko specialybę.

1966–1970 m. – dirbo Vilniaus valstybiniame universitete stažuotoju, aspirantu.

1968–1970 m. – dirbo „Ventos“ mokslinio tyrimo instituto, Lietuvos mokslų akademijos Fizikos instituto darbuotoju.

1970–1990 m. – dirbo Šiaulių „Nuklono“ gamykloje inžinieriumi, vyresniuoju inžinieriumi, laboratorijos, skyriaus, cecho viršininku, vyriausiojo inžinieriaus pavaduotoju. Yra paskelbęs straipsnių mikroelektronikos ir ekologijos klausimais.

1988–1990 m. – Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio Šiaulių miesto tarybos narys, šios tarybos ekologinės komisijos pirmininkas.

1988–1990 m. –  Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio Šiaulių iniciatyvinės grupės kūrėjų, Sąjūdžio Šiaulių miesto tarybos narys, šios tarybos ekologinės komisijos pirmininkas. Dalyvavo Žaliųjų judėjime, buvo „Aukuro“ klubo narys.

1988 m. spalio 22–23 d. – Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio Steigiamojo suvažiavimo delegatas.

1990 m. vasario 24 d. – išrinktas į Lietuvos Respublikos Aukščiausiąją Tarybą-Atkuriamąjį Seimą Dainų rinkimų apygardoje Nr. 51 (Šiaulių mieste).

1990–1992 m. – Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo deputatas. 1990 m. kovo 11 d. balsavo už Lietuvos Respublikos Aktą „Dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo“. Nuo 1990 m. kovo 20 d. – nuolatinės Gamtos apsaugos komisijos narys,  komisijos pirmininko pavaduotojas. Nuo 1991 m. sausio 8 d.  – Laikinosios komisijos dėl 1991 m. sausio 8 d. įvykių prie Aukščiausios Tarybos rūmų ištirti narys. 1991 m. sausio 14 d. – patvirtintas į darbo grupę dėl Aukščiausios Tarybos kreipimosi į Lietuvos žmones dėl iš tarybinės armijos pasitraukusių kariškių projekto parengimui. Nuo 1991 m. liepos 23 d. – Aukščiausios Tarybos trečiosios sesijos balsų skaičiavimo grupės narys. Nuo 1991 m. rugsėjo 26 d. – Tarpparlamentinės sąjungos Lietuvos grupės Tautininkų frakcijos narys, nuo 1991 m. lapkričio 28 d. – Gamtos apsaugos komisijos narys.

1993–1995 m. – Šiaulių Sąjūdžio tarybos pirmininkas; laikraščio „Aušros alėja“ redaktorius, vyr. redaktorius (1995 m.).

1995–1996 m. – Šiaulių miesto mero pavaduotojas, miesto tarybos Zoknių plėtros komiteto pirmininkas.

Kandidatavo 1992 m. ir 2000 m. Seimo rinkimuose. 1996–2000 m. – Seimo narys, Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto (iki 1999 m. – Nacionalinio saugumo komitetas), Ignalinos atominės elektrinės regiono problemų komisijos, Ekonominių nusikaltimų tyrimo komisijos narys.

Po 2000 m. – dirbo Šiaulių oro uoste, draudimo kompanijoje, dabar – pensininkas.

Nuo 1993 m. – Tėvynės Sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų partijos (TS-LKD) narys. 1993–1995 m. – Šiaulių miesto TS-LKD skyriaus pirmininkas.

Yra paskelbęs straipsnių mikroelektronikos ir ekologijos klausimais, dviejų mokslinių išradimų mikroelektronikos srityje autorius. Aktyviai dalyvavo Šiaulių gamtos ir kultūros paveldo apsaugos klubo „Aukuras“ veikloje, ypač gerinant Šiaulių miesto geriamojo vandens kokybę.

2000 m. liepos 1 d. – apdovanotas Lietuvos Nepriklausomybės medaliu.

Į KOVO 11-ĄJĄ

Prisiminimai apie Kovo 11-ąją ir svarstymai apie valstybę: 

„Kas buvo ir yra Kovo 11-oji? Vakar, šiandien, rytoj, po daugelio metų? Argi tai ne dar vienas įrodymas, kad tautos siekimo būti laisvai ir nepriklausomai negalima užgniaužti? Argi to nepatvirtina mūsų Istorija? Mindaugas, Gediminas, Algirdas, Kęstutis, Vytautas – šie mūsų didžiavyriai buvo ir bus kelrodžiais laisvės siekimo kelyje. Į Kovo 11-ąją mes atėjome iš amžių glūdumos, siekdami būti laisvi ir patys tvarkytis savo namuose, savo žemėje. Kiekvieno iš mūsų kelias yra kitoks. Žinojau, kad jeigu atsiras galimybė, aš būsiu laisvės kovotojų gretose.

Sovietmečiu dirbau inžinieriumi Šiaulių „Nuklono“ gamykloje. Atėjo lemtinga 1988 m. birželio 3 d. Vilniuje susikūrė Sąjūdis. Išgirdome – birželio 24 d. rengiamas pirmasis mitingas. Kartu su grupele „Nuklono“ darbuotojų nuvykome į sostinę. Skubame į Katedros aikštę: daug milicijos, todėl daugelis sunerimę pasitraukė į šoną. Visur pilna žmonių. Prasideda mitingas. Tada dar nebuvo ištartas žodis – Laisvė, bet širdyje jutau – prasidėjo... Atmenu, pradėjo lyti… Pasislėpiau po kaimyno skėčiu. Tvirtas ir uždegantis Kaušpėdo balsas užkrėtė visus susirinkusius. Skandavome iki užkimimo. Žvilgtelėjau į skėčio savininką – bejausmis, šaltas veidas. Supratau – saugumietis. Tokių minioje buvo labai daug. Prižiūrėjo… Tik, matyt, nenujautė – jau nebeįmanoma sustabdyti… Išgirdome Himną, išvydome Trispalvę. Apsvaigę nuo patirtų jausmų naktį, sugrįžome į miegančius Šiaulius. Nebepaliko mintis – reikia kelti įmones, ieškoti bendraminčių. Užsukau pas Juozą Sabaliauską, puikų žmogų, žurnalistą, rašantį tremties temomis. Su juo pamėginome sudaryti Šiaulių Sąjūdžio iniciatyvinės grupės sąrašą. Nors gyvenimas mūsų sąrašą ir gerokai pakoregavo, bet mes buvome tarp pirmųjų. 1990 m. vasarį atėjo rinkimai į Lietuvos Aukščiausiąją Tarybą. LKP patyrė triuškinantį pralaimėjimą. Išrinkti Sąjūdžio deputatai ne kartą rinkosi pasitarti. Tarėmės apie pirmąjį posėdį. LKP deputatai rinkosi atskirai. Vyko diskusijos dėl pirmųjų žingsnių. Menu liepsningą K. Sajos kalbą – nebeturime teisės dvejoti, Kovo 11-ąją turime skelbti Nepriklausomybės aktą. Drąsos ir ryžto pakako visiems. Buvome tam subrendę.

Jaučiau, kad kiekvieną Sąjūdžio žingsnį seka budri KGB akis. Juk jie tai žinojo, kad Kovo 11-ąją bus paskelbta Lietuvos Nepriklausomybė. Buvo šimtai būdų tam sutrukdyti. Vienas iš jų – neleisti susirinkti deputatams į 1-ąjį posėdį. 1990 m. kovo 10-osios rytą iš Šiaulių vykau į Vilnių, į pirmąjį AT posėdį. Nebuvau tikras, kad pasieksiu sostinę, nebūčiau nustebęs, jei mane būtų išlaipinę, sulaikę. Manau, kad KGB turėjo pakankamai būdų ir priemonių sutrukdyti Kovo 11-ajai. Kodėl taip neįvyko – tebelieka mįslė. Žinojau, kad bus nelengva, ateis sunkus išbandymų metas. Imperija lengvai nepasiduos. Didžiausia mano atrama – šeima ir draugai. Atmintyje kelios detalės. 1991 m. sausio 8 d. Gorbačiovas paskelbė ultimatumą Lietuvai – sustabdyti Kovo 11-osios aktą, pripažinti sovietų Konstitucijos galias. Imperija grasino. Prasidėjo neramios dienos ir naktys. „Jedinstvo“ reikalavo prezidentinio Gorbačiovo valdymo. Gatvėse važinėjo tankai, šarvuočiai. Laukėme imperijos puolimo – Aukščiausioji Taryba turėjo būti sunaikinta. Įtampa augo. Šeima – žmona Eglė, sūnūs Mindaugas ir Žilvinas – buvo su manimi – tomis neramiomis dienomis atvyko į Vilnių. Kartu su bendramoksliais, tiksliai pagal jų sudarytą grafiką dieną ir naktį budėjo prie TV bokšto. Dauguma Aukščiausiosios Tarybos deputatų nesitraukėme iš rūmų. Laukėme šturmo. Buvo užimti Spaudos rūmai. Atsirado sužeistų. Artėjo lemtingoji sausio 13-oji. Gorbačiovas pasiuntė įgaliotą delegaciją, kuri, kaip ir buvo sumanyta, atvyko per vėlai – nutarė ramiai išsimiegoti Minske.

Ta naktis, mums atrodė, turėjo būti ramesnė – atvyksta delegacija. Galima atsikvėpti. Nakvojau su šeima pas draugus. Pabudome nuo trenksmo – dreba langai. Gatvėje tankai. Juda link TV bokšto. Šaudo tuščiais. Iš namų pasipylė žmonės. Bėga ne nuo TV bokšto, bet prie jo. Išsiskirstėme ir mes: žmona su draugais – prie TV bokšto, mes – į Aukščiausiąją Tarybą. Gatvėje pamačiau kolegą Tupiką. Stabdome automobilį – prašome nuvežti į Aukščiausiąją Tarybą. Vairuotojas nuveža savo žmoną ir dukrą prie TV bokšto, palieka jas ten, kur girdisi šūviai, dunda tankai, o mus – tiesiai prie Aukščiausiosios Tarybos. Nespėjome paklausti nei vardo, nei pavardės. Nežinau, kaip jo šeimai baigėsi ta tragiškoji naktis. Sausio 13-ąją suvokėme – esame maža Lietuvos dalis, buvome ir esame kartu su visais, kovojusiais už Laisvę ir Nepriklausomybę.“

Iš knygos: „LIETUVOS NEPRIKLAUSOMOS VALSTYBĖS ATSTATYMO AKTO SIGNATARAI, 1990“ (parengė Julius Beinortas, Jūratė Černiauskienė, Gediminas Ilgūnas ir kt.). Vilnius: Savastis, 2000, p. 211–212.