Saulius ŠALTENIS

Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras

1945 m. gruodžio 24 d. – gimė Utenoje, lietuvių kalbos ir literatūros mokytojų šeimoje.

1951–1962 m. – mokėsi Utenos 2-ojoje vidurinėje mokykloje (dabar – Utenos Rapolo Šaltenio progimnazija).

1962–1963 m. –  studijavo Vilniaus universitete, studijų metu dirbo Vilniaus grąžtų gamykloje darbininku.

1963–1966 m. – tarnavo TSRS kariuomenėje.

Nuo 1966 m. – dirbo Lietuvos kino studijoje, rašė apysakas, noveles, kino scenarijus, dramaturgijos kūrinius Lietuvos teatrams. Apysaka „Riešutų duona“ virto scenarijumi to paties pavadinimo filmui (režisierius Arūnas Žebriūnas, 1977 m.), pjesė „Škac, mirtie, visados škac!“ (režisierė Dalia Tamulevičiūtė, 1976 m.), apysaka „Duokiškis“ perrašyta kaip pjesė „Duokiškio baladės“ (režisierius Eimuntas Nekrošius, 1978 m.). 1997 m. parašė scenarijų filmui „Mėnulio Lietuva“ (režisierius Gytis Lukšas). Pagal jo scenarijų sukurta dviejų dalių istorinė juosta „Herkus Mantas“ (režisierius Marijonas Giedrys, 1972 m.). Kartu su Leonidu Jacinevičiumi sukūrė libretą lietuviškam miuziklui „Ugnies medžioklė su varovais“ (režisierė Dalia Tamulevičiūtė, muzika Giedriaus Kuprevičiaus, 1976 m.).

1971 m. – Lietuvos rašytojų sąjungos narys, nuo 1986 m. – Lietuvos rašytojų sąjungos prezidiumo narys; Lietuvos kinematografininkų sąjungos valdybos narys.

1988–1990 m. – aktyvus Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio dalyvis.

1988 m. spalio 22–23 d. – Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio Steigiamojo suvažiavimo delegatas, Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio Seimo narys.

1990 m. vasario 24 d. – išrinktas į Lietuvos Respublikos Aukščiausiąją Tarybą-Atkuriamąjį Seimą Utenos rinkiminėje apygardoje Nr. 104.

1990–1992 m. – Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo deputatas. 1990 m. kovo 11 d. balsavo už Lietuvos Respublikos Aktą „Dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo“. Nuo 1990 m. kovo 11 d. – Mandatų komisijos narys, nuo 1990 m. kovo 20 d. – nuolatinės Švietimo, mokslo ir kultūros komisijos narys. 1990 m. kovo 14 d. – paskirtas į Laikinąją Aukščiausios Tarybos komisiją dėl Lietuvos televizijos ir radijo komiteto pavaldumo pakeitimo ir jo veiklos reorganizavimo. Nuo 1990 m. gegužės 9 d. – „Lietuvos aido“ redakcinės kolegijos narys, nuo 1990 m. liepos 6 d. – paskirtas atsakingu už Aukščiausiosios Tarybos deputatų pasisakymų per Lietuvos radiją ir televiziją koordinavimą. Nuo 1991 m. sausio 23 d. – Lietuvos gyventojų ekonominės padėties prognozei parengti komisijos narys, nuo 1991 m. sausio 30 d. – Lietuvos radijo studijos darbui koordinuoti darbo grupės narys. 1991 m. rugsėjo 5 d. – paskirtas Aukščiausios Tarybos ketvirtosios sesijos balsų skaičiavimo grupės nariu, 1991 m. rugsėjo 26 d. – deleguotas į Tarpparlamentinės sąjungos Lietuvos grupę nuo Septintosios frakcijos. 1992 m. kovo 24 d. – paskirtas į komisiją, Sovietų Sąjungos karinių dalinių neteisėtos prekybos ginklais faktams tirti. Nuo 1991 m. lapkričio 19 d. – nuolatinės Švietimo, mokslo ir kultūros komisijos narys, nuo 1992 m. sausio 30 d. – Mandatų ir etikos komisijos narys.

1990 m. – įstojo į Lietuvos savanorius.

1992–1996 m. – Lietuvos Respublikos Seimo narys.

1990–1994 m. – kultūros savaitraščio „Šiaurės Atėnai“ redaktorius, vienas iš savaitraščio įkūrėjų.

1994–1996 m. – dienraščio „Lietuvos aidas“ vyriausiasis redaktorius.

1996 m. gruodžio 10 d. – 1999 m. birželio 10 d. – aštuntosios Lietuvos Respublikos Vyriausybės kultūros ministras.

Nuo 1998 m. liepos 28 d. – Lietuvos Tūkstantmečio minėjimo direkcijos koordinacinės tarybos narys.

2000 m. – kandidatavo į Lietuvos Respublikos Seimą.

1973 m. – apdovanotas Lietuvos TSR valstybine premija už scenarijų kino filmui „Herkus Mantas“.

1986 m. – apdovanotas Juozo Grušo premija už dramą „Lituanica“.

2000 m. liepos 1 d. – apdovanotas Lietuvos Nepriklausomybės medaliu.

2019 m. – Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas.

Į KOVO 11-ĄJĄ

Prisiminimai apie Kovo 11-ąją ir svarstymai apie valstybę:

„Atsiverčiau neseniai knygą, o iš jos lyg iš jaunystės laikų sentimentalaus dienoraščio iškrito sudžiūvęs trapus našlaitės žiedas. O šita knyga, pasirodo, labai rimta – „Lietuvos Respublikos svarbiausių dokumentų rinkinys“. Pradedu skaityti ir, keista, kaip ir dienorašty, atrandu tiek daug tikėjimo, naivumo ir vilčių. Bet ar tai yda? Ir šiandien, kai šaudymai, nusikaltėlių siautėjimas tampa kasdienybe, kai visiškai paralyžiuota teisėtvarka, kai triumfuoja cinizmas ir Lietuva atvirai, be gėdos plėšiama kaip pasiligojusi motina, aš klausiu savęs, kas gi liko iš tų pirmųjų valstybės dokumentų teiktų vilčių? Pamenu, vos paskelbus Nepriklausomybę, sėdėjau iki paryčių ir rašiau ne pjesę, ne novelę – kitoks, oficialesnis žanras tai buvo, Aukščiausiosios Tarybos dokumentas, – bet rašiau kaip eilėraštį, su įkvėpimu: „Lietuva po kruvinų istorijos pamokų prisikelia šviesiam ir teisingam gyvenimui…“ Rašiau apie „civilizuotą ir didžiai kultūringą Lietuvą garbingoje Europos tautų bendrijoje“, matyt, iš savo Šiaurės Atėnų varpinės regėtas Lietuvos ateities vizijas įskiepydamas į tokius oficialius dokumentus. O, kokia puiki pirmoji nepriklausomybės naktis, kaip jaunystė, kaip pirmoji meilė! Ir todėl argi galėčiau tyčiotis ir išsižadėti kadaise lyg mylimai pakuždėtų žodžių: „trumparegiški tarpusavio vaidai, pavydas, savųjų skirstymas į „blogus“ ir „gerus“ pagal anketinius duomenis, partiškumą ar tautybę, pamiršus darbą ir sugebėjimus, gali būti pragaištingi. Net ir smukę, negailestingos sistemos palaužti, suklaidinti, sukiršinti, prasigėrę, mele ir nedorybėse paskendę, šnipinėję, skundę, melagingai kaltinę savo artimą – visi yra tos pačios motinos Lietuvos vaikai; niekam neturi būti atimta galimybė prisikelti, išpažinti savo kaltes ir sugrįžti į doros kelią. Nepriklausomybė – tai ne rūstus paskutinis teismas, ne aklas atpildo siekimas, ne laimėtojų triumfas, o mūsų istorinio susitaikymo, mūsų garbės, meilės ir atgimimo nenutrūkstamas kelias.“

Iš: „LIETUVOS NEPRIKLAUSOMOS VALSTYBĖS ATSTATYMO AKTO SIGNATARAI, 1990“ (parengė Julius Beinortas, Jūratė Černiauskienė, Gediminas Ilgūnas ir kt.). Vilnius: Savastis, 2000, p. 221–222.