Pranciškus TUPIKAS (1929 01 02–2015 07 16)

Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras

1929 m. sausio 2 d. – gimė Papilės miestelyje (Akmenės rajonas) darbininkų šeimoje.

1936–1940 m. – mokėsi Mickiškės (Telšių r.) pradžios mokykloje.

1949 m. – baigė Viekšnių gimnaziją.

1949–1950 m. – dirbo mokytoju Pamockės (Šiaulių r.) pradinėje mokykloje.

1951–1964 m. – Naujosios Akmenės mokyklos mokytojas, direktoriaus pavaduotojas, direktorius.

1954–1959 m. – neakivaizdžiai studijavo Kauno kūno kultūros institute. Įgijo fizinio lavinimo mokytojo specialybę.

1963–1989 m. – TSKP (LKP) narys.

1978 m. rugpjūčio 31 d. – 1990 m. kovo 10 d. – Vilniaus m. 47-osios vidurinės mokyklos direktorius.

1988 m. spalio 22–23 d. – Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio Steigiamojo suvažiavimo delegatas

1988 m. spalio 23 d. – 1990 m. kovo mėn. – Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio Vilniaus tarybos narys.

1988 m. gruodžio 20 d. – Sovietų Sąjungos švietimo darbuotojų suvažiavimo delegatas nuo Lietuvos. Kartu su Meile Lukšiene, žmona Laima Tupikiene įteikė TSRS švietimo ministrui Tautinės mokyklos koncepcijos tekstą su koncepciją remiančiais Lietuvos mokytojų parašais.

1989 m. birželio 3–4 d. – Lietuvos mokytojų sąjūdžio steigiamojo suvažiavimo delegatas.

1989 m. gruodžio mėn. – Lietuvos komunistų partijos XX suvažiavimo delegatas.

1990 m. kovo 4 d. – išrinktas Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos deputatu Karoliniškių rinkiminėje apygardoje Nr. 16. (Vilniaus miestas).

1990–1992 m. – Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo deputatas. 1990 m. kovo 11 d. balsavo už Lietuvos Respublikos Aktą „Dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo“. 1990 m. kovo 20 d. – 1991 m. lapkričio 12 d. – Biudžeto komisijos narys, 1991 m. lapkričio 12 d. – 1992 m. lapkričio 22 d. – Švietimo, mokslo ir kultūros komisijos narys, buvo šios komisijos pirmininko pavaduotojas, Švietimo ir mokslo pakomisės pirmininkas. Priklausė Jungtinei Sąjūdžio frakcijai.

1992–1996 m. – Lietuvos Respublikos Seimo narys. Išrinktas Karoliniškių (Vilniaus miestas) rinkimų apygardoje Nr. 8. Priklausė Tėvynės sąjungos-konservatorių frakcijai. 1992 m. gruodžio 10 d. – 1996 m. lapkričio 22 d. – Švietimo, mokslo ir kultūros komiteto narys.

1992 m. rugsėjo 22 d. – 1997 m. gegužės 27 d. – Lietuvos švietimo tarybos narys

1996–2010 m. – gyveno Jungtinėse Amerikos Valstijose (Vašingtone).

2010 m. pabaigoje – grįžo į Lietuvą.

Knygos „Keturi NE: Nemeluoti! Nebijoti! Netylėti! Neužmiršti!“ autorius (2007 m.). Paskelbė straipsnių vaikų mokymo ir auklėjimo klausimais.

2000 m. liepos 1 d. – apdovanotas Lietuvos Nepriklausomybės medaliu.

2015 m. liepos 16 d. – mirė Vilniuje. Palaidotas Antakalnio kapinėse, Vilniuje.

Į KOVO 11-ĄJĄ

Prisiminimai apie Kovo 11-ąją ir svarstymai apie valstybę: 

„Prabėgo dešimtmetis, tačiau vaizdai nuolat ir nuolat grįžta į tą laikotarpį. Ypač neįmanoma užmiršti paskutiniaisiais okupacijos metais pagyvėjusią, nustojusią bijoti visą tautą. Vienas kitą drąsindami ryžomės nusimesti okupanto pančius, ir tai mums pavyko.

Dabar, kai gyvenu JAV ir lankau suaugusiesiems skirtas anglų kalbos pamokas, tenka susitikti ir bendrauti su daugeliu pasaulio įvairiausių tautybių žmonių. Kai sužino, kad aš iš Lietuvos, tai labai daug kas apie mano Tėvynę pasako šiuos žodžius: LITHUANIA SĄJŪDIS INDEPENDENCE LANDSBERGIS. 

Didžiuojuosi, kad Lietuva vėl valstybė, kad apie ją žino pasaulis, didžiuojuosi, kad ji mano Tėvynė, kad okupantams nepasisekė jos visiškai sunaikinti.

Sudėtingas laikotarpis teko mano jaunystei ir visai darbinei veiklai. Dirbau mokytoju. Okupacinis režimas pirmiausiai per mokyklą ir bruko savo ideologiją. Ne vaikas buvo pagrindiniu objektu mokykloje. Visada pirmoje eilėje – kolektyvas. Vietoje įtikinėjimo – muštras. Melą privalėjome vaikams perteikti kaip tiesą. Nebebuvo likę vietos mokykloje ir garbingajai Lietuvos istorijai.

Neišblėstantys prisiminimai apie prasidėjusį Atgimimą, kaip kilo visapusiškas žmonių aktyvumas. Gausiuose susirinkimuose teko kalbėti žmonėms apie būtinybę visiškai kitaip gyventi, auklėti ir mokyti vaikus. Kur tik pasitaikydavo proga prabilti, raginau visus ir pats save nebijoti, nemeluoti, netylėti.

Gyvenau ir dirbau mokyklos direktoriumi Vilniuje, Karoliniškėse. Šio mikrorajono gyventojai ir išrinko mane deputatu į Atkuriamąjį Seimą.

Su didžiuliu jauduliu laukiau naujai išrinkto Seimo posėdžių darbo, žinodamas, kad viename iš jų skelbsime Lietuvos Nepriklausomybę, kaip ir 1918 metais Vasario 16-ąją.

Kai 1990-ųjų Kovo 11-ąją kartu su 124 deputatais pasirašiau Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo aktą, jaučiau didelę pagarbą ir padėką žmonėms, mano rinkėjams, suteikusiems man garbę pasirašyti šį nepaprastai svarbų istorinį dokumentą. Kas po to dėjosi salėje, sunku apsakyti. Giedame Tautinę giesmę su džiaugsmo ašaromis akyse, sveikiname vienas kitą su Nepriklausomybės pergale.

Taip ir prasidėjo kasdienis, kartais ir iki vidurnakčio trunkantis darbas Parlamente. Savo žinias pirmiausiai skyriau švietimo pertvarkymui Lietuvoje. Tarp pačių pirmųjų Seimo priimtų įstatymų yra Švietimo įstatymas, kurio projektą sąjūdininkai buvo pradėję ruošti dar 1988-aisiais metais.

Sunkiomis ir pavojingomis sąlygomis pradėjome parlamentinį darbą, okupacinei armijai siautėjant ir terorizuojant kraštą. 1991-ųjų sausio 13-osios naktį pagal komandą iš Maskvos teroristai, šaudydami ir tankais traiškydami beginklius žmones, pradėjo atvirą karą prieš Lietuvos Nepriklausomybę. Karoliniškėse prie televizijos bokšto tarp tūkstančių žmonių tą naktį buvau ir aš. Visi tie kraupūs įvykiai buvo mano akivaizdoje. Ačiū šimtams tūkstančių Lietuvos žmonių, saugojusių ir gynusių Seimą, sustabdžiusių teroristus ir dar kartą apgynusių Lietuvos Nepriklausomybę.

Kiekvieną kartą, kai vėl apsilankau Lietuvoje, regiu didelius pokyčius į gerą. Pirmiausia tai matau bendraudamas su žmonėmis, kurie supranta ir jaučia, kad gyvena laisvoje, demokratinėje valstybėje. Man ypač malonu tai, kad labai daug padaryta švietimo srityje. Kokius puikius, turiningus vadovėlius turi mokiniai!

Sugebėjome nusikratyti okupacijos jungo. Sugebėjome atlaikyti karinius pasikėsinimus, sunkiausius išbandymus. Visa tai jau praeityje. Lietuva dabar tikrame kelyje į Nepriklausomybės įtvirtinimą.“

Iš knygos: „LIETUVOS NEPRIKLAUSOMOS VALSTYBĖS ATSTATYMO AKTO SIGNATARAI, 1990“ (parengė Julius Beinortas, Jūratė Černiauskienė, Gediminas Ilgūnas ir kt.). Vilnius: Savastis, 2000, p. 234–235.